Kalbame apie įrašą prieš savaitę vykusio pasitarimo, kuriame buvo atmestos ir grąžintos tobulinti Susisiekimo ministerijos iniciatyvos atverti Registrų centro duomenis žiniasklaidai. Mūsų žiniomis, pats premjeras nepritarė tokioms pataisoms. Visuomenė turi teisę žinoti, kas dėjosi tame pasitarime, bet vakar Vyriausybė iš jūsų tokią teisę atėmė. Dabar galite įjungti vaizduotę ir pagalvoti, ką gi tokio tame pasitarime prikalbėjo premjeras, kad įrašą reikėjo staigiai naikinti.
Žinau, kad premjero komanda jau kurį laiką ieško žmogaus, kuris „stovi“ už žurnalistų. To piktojo genijaus, kuris pakišo žurnalistams mintį prašyti Vyriausybės pasitarimo įrašo. „Koordinuota akcija. Neduosim“, – laiške žurnalistei rašė vienas iš premjero patarėjų. Vėliau atsiprašė ir teigė tik pašmaikštavęs.
Ir čia man tikrai nuoširdžiai šmaikštu. Vyriausybė suka galvą, kas suorganizavo šią koordinuotą žurnalistų akciją, ir net nepagalvojo, kad tai yra įprasta mūsų darbo praktika.
Kai valdžios institucijų posėdžiuose ar pasitarimuose yra priimamas vienas ar kitas sprendimas, o priežastys nėra iki galo aiškios, mes visuomet prašome galimybės susipažinti su garso įrašais. Per šiuos metus Vyriausybė buvo jau trečia institucija, iš kurios esu prašiusi įrašų. Ir taip pat Vyriausybė buvo vienintelė institucija, kuri įrašo ne tik kad nesuteikė, bet ir jį sunaikino.
Čia iš karto svarbu paaiškinti, kad Vyriausybės pasitarimas nėra kažkoks konfidencialus pokalbis tarp kelių žmonių už uždarų durų. Tai yra oficialus Vyriausybės darbo formatas, pasitarimų darbotvarkės ir juose svarstomi klausimai būna skelbiami viešai. Pasitarimuose būna svarstomi įvairūs įstatymų projektai. Taigi tai yra oficiali Vyriausybės darbo dalis. Dar svarbu, kad jokios valstybės ar komercinės paslapties ten svarstoma nebuvo.
Vyriausybės atstovai tvirtina, kad Vyriausybės pasitarimai yra uždari. O įrašas yra daromas tik protokolo patikslinimui ir vėliau sunaikinamas. Tai netiesa. Tokių nuostatų nėra įtvirtinta Vyriausybės darbo reglamente. Vyriausybės reglamente nėra parašyta, jog pasitarimo įrašas negali būti viešinamas. Tame reglamente pasitarimų įrašų darymas ir viešinimas apskritai nėra apibrėžtas.
O štai Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai teigia, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus.
Čia pat tas pats įstatymas nurodo, jog oficialūs valstybės institucijų dokumentai yra valstybės ir savivaldybių institucijų <...> sukurti, patvirtinti arba gauti su jų veikla susiję rašytiniai, grafiniai, garsiniai, kompiuterinės informacijos ar kitokie dokumentai.
Akivaizdu, kad įstatymai yra aukščiau pačios Vyriausybės pasitvirtinto reglamento. Reglamento, kuris net nedraudė ir niekaip neužkirto kelio Vyriausybei ir premjerui duoti įrašą žiniasklaidai.
Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų vykdymą Lietuvoje prižiūri Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Pastaroji pateikė labai aiškią nuomonę, kad Vyriausybė be pagrindo slepia minėtą informaciją, kad žurnalistai ir tuo pačiu visuomenė turi teisę susipažinti su minėto pasitarimo įrašu ir kad Vyriausybė, neteikdama informacijos, trukdo žurnalistams vykdyti profesinę pareigą.
Bet nei premjerui, nei jo pataikūnams institucijos išaiškinimai ar teisės aktų nuostatos įspūdžio nepadarė. Premjerui nepalankų išaiškinimą pateikusi institucija staiga tapo nekompetentinga ir neturinti teisės spręsti. Toks buvo Vyriausybės paaiškinimas.
Čia svarbu priminti, kad šiais metais su kolegomis esame kreipęsi ne į vieną kitą instituciją, prašydami jų posėdžių įrašų. Dėl visų įrašų tekdavo pakovoti. Tačiau niekada nesame sulaukę tokio įžūlaus akibrokšto, kad mus dominantis įrašas būtų sunaikintas.
Šią žiemą, tiriant Ramūno Karbauskio verslo imperiją, kreipiausi į Seimo kanceliariją ir prašiau, kad leistų susipažinti su vienu Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžio įrašu. Pagal protokolą matėme, kad tame posėdyje „valstiečių“ vadovaujamas komitetas svarstė įstatymo pataisas, susijusias su R.Karbauskio verslu ir žemės įsigijimo procesais.
Mums buvo atsakyta, kad įrašo negausime, nes tai prieštarauja Seimo valdybos patvirtintam sprendimui. Kitaip tariant, Seimo vidinei tvarkai. Labai panašiais paaiškinimais, kaip dabar kalba Vyriausybė, buvo sakoma, kad įrašai gali būti naudojami tik vidinėms reikmėms. Mes, žinoma, tai viešinome.
Vėliau to paties Seimo komiteto įrašo paprašė keli Seimo nariai iš skirtingų frakcijų. Jiems taip pat buvo atsakyta, kad įrašo jie negaus. Nepaisant to, kad Seimo nariai gali dirbti net su slapta informacija. Šią situaciją taip pat viešinome.
Galiausiai, Seimo kanceliarija nusprendė, kad įstatymas vis dėlto yra aukščiau už jų vidinę tvarką. Įrašas buvo paviešintas. Vėliau žurnalistams nuolat buvo leidžiama susipažinti su įvairių komitetų ir komisijų posėdžių įrašais. Nuo to laiko ne kartą Seimo archyve esu klausiusi, kaip kalba politikai.
Nors anksčiau Seimo kanceliarija tvirtino, kad įrašų viešinimui reikia keisti teisės aktus, kai situaciją ėmėmės viešinti, pasirodė, kad jokių teisės aktų keisti nereikia, tereikia perskaityti esamus įstatymus.
Neseniai buvo paskelbta, kad visi Seimo komitetų ir komisijų posėdžiai bus transliuojami tiesiogiai. Tai – didelė viešumo pergalė. Visi įrašai bus prieinami internete visai visuomenei. Ir dėl to net nebuvo pakeistas nė vienas įstatymas.
Šiuo metu vykdome didelį tyrimą kita tema. Jo metu mums būtina išnagrinėti situaciją, kuri vyko prieš daugybę metų. Ką tik gavau atsakymą iš Seimo kanceliarijos, kad man bus leista susipažinti su 2012 metų keliais Seimo komitetų ir komisijų posėdžių įrašais. Praėjo 6-eri metai, o Seimas įrašų dar nesunaikino. Ne tik nesunaikino, bet ir suteikė galimybę su jais susipažinti. Vyriausybė įrašą ištrynė praėjus dviem dienom po pasitarimo. Tikrai neįtikėtinas skaidrumas.
Dar viena institucija, kurios posėdžio įrašo esu prašiusi visai neseniai – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Ten buvo svarstomas klausimas dėl premjero Sauliaus Skvernelio deklaracijų, mat jis savo interesų deklaracijoje nebuvo atskleidęs informacijos apie tai, kad jo žmona yra banko „Swedbank“ akcininkė. Etikos sargai iš pradžių nusprendė premjero deklaracijų iš viso netirti. Sprendimas pasirodė keistas, taigi paprašiau galimybės susipažinti su posėdžio įrašu.
Iš pradžių jokio įrašo aš negavau. Man, kaip visada, buvo atsakyta, jog tai prieštarauja komisijos darbo reglamentui ir vidinei tvarkai. Tuomet kreipiausi į komisiją dar kartą. Jiems nurodžiau aukščiau aprašytas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Taip pat pateikiau Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išaiškinimą, kuris ir tuo atveju aiškiai tvirtino, kad žurnalistai turi teisę susipažinti su posėdžių įrašais.
Komisija klausimą persvarstė dar kartą. Svarstymo metu vienas iš komisijos narių sakė, kad net pirmo kurso teisės studentas supranta, jog įstatymas yra aukščiau jų vidinės tvarkos bei reglamento ir kad įrašas turi būti suteiktas žiniasklaidai. Įrašą gavome.
Įvairių posėdžių įrašai mums padėjo visuomenei atskleisti, ką Seimo nariai, valstybės tarnautojai kalba už uždarų durų. Įrašai padėjo atlikti ir tyrimus apie politikų veiklą.
Dauguma institucijų anksčiau ar vėliau suprasdavo, kad jos negali spjauti į įstatymo nuostatas. Dauguma institucijų, kad ir pasimuisčiusios bei nepatenkintos, įrašus žiniasklaidai galiausiai pateikdavo. Tik vienintelė Vyriausybė nusprendė, kad jai įstatymai negalioja. Vienintelė Vyriausybė taip įžūliai šlapiu skuduru vožtelėjo visuomenei per veidą.