Jau šią savaitę turėtų būti sudėti visi taškai ir paaiškėti, ar pavyks priimti ilgai lauktą reformą, ar, kaip visada, nugalės urėdai.
Apie šią reformą diskutuojama jau 10 metų. Kalbos, kad urėdijas reikėtų sujungti, prasidėjo dar 2007-aisiais. Bet kiekvieną kartą, kiekvieną kadenciją reforma sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo ir piketų. Kiekvieną kartą urėdų bendruomenė aiškindavo, kad reforma yra skubi ir neišdiskutuota. Kitaip tariant, reforma miškininkus užklumpa netikėtai it žiema kelininkus. Jau ištisus 10 metų. Ankstesnis Seimai neatlaikė urėdų spaudimo ir reforma niekada nebuvo įgyvendinta. Ar pavyks šiam Seimui? Kol kas į šį klausimą atsakyti dar per sunku.
Ar valstybės įmonių pareiga yra užsiimti socialine funkcija ir už mūsų pinigus išlaikyti etatus, kurių niekam nereikia?
Didžioji dalis politikų yra pareiškę, kad urėdijų reforma yra reikalinga šaliai, kad šį sektorių reikia pertvarkyti. Tik kuo labiau artėja reformos priėmimo dienai, tuo daugiau atsiranda įvairių siūlymų, bandymų blokuoti reformą ar bent ją kuo toliau nukelti, taip pat atsiranda ir kalbų, kad opozicija neprivalo palaikyti Vyriausybės reformos. Taip, neprivalo. Bet ar tai valstybinis požiūris?
Dabar dažnai ginčijamasi: vieni teigia, kad urėdijų reforma yra pasitikėjimo testas Vyriausybei ir premjerui, kiti – kad tai egzaminas opozicijai. Iš šalies tai atrodo juokinga, nes Seimo nariai turėtų žinoti ir tai, kad jei reforma nepavyks ir Lietuvoje ir toliau liks 42 urėdijų „kunigaikštystės“, besimaudančios korupcijos skandaluose, atsakomybę už tai visuomenės akyse turės prisiimti visi: ir Vyriausybė, ir Seimas. Tai tiesiog reikš, kad ir šiam parlamentui nepavyko sukurti bent šiek tiek skaidresnės sistemos.
Urėdijos Lietuvoje turi išskirtinę privilegiją. Tai bene vienintelis atvejis, kai valstybės įmonių skaičius yra reglamentuotas įstatymu. Nei ligoninių, nei mokyklų, nei darželių skaičius nėra nustatytas. Bet urėdijų Lietuvoje šiandien turi būti 42 ir taškas. Nesvarbu, ar jos dirba efektyviai, ar ne, nesvarbu, ar urėdijas krečia korupcijos skandalai.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) periodiškai suima ar pareiškia įtarimus vienam ar kitam urėdui, tokių tyrimų vyksta ir dabar. STT kadaise nustatė, jog už urėdo postą buvo galimai siūlomas 100 tūkst. litų kyšis. Taigi, buvo įvardinta šio posto kaina. Turime ir Kuršėnų urėdą, kuris teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo. Ir ką? Ir nieko, jis dirba toliau, nes urėdus gina įstatymas, įtvirtindamas nekintamą jų skaičių.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nustatė ir dar vieną urėdijų problemą – galimus masinio nepotizmo atvejus. Paaiškėjo, kad pusėje šalies miškų urėdijų egzistuoja 25 giminystės ryšių atvejai. Bet urėdijų darbuotojai nedeklaravo ryšių su giminėmis.
Urėdijose gausu „amžinųjų vadovų“, kurie dirba ištisus dešimtmečius. Seniausiai į darbą priimtas urėdas Lietuvoje dirba nuo 1985 metų, yra dešimt urėdų, priimtų iki 1995 metų, aštuoni urėdai pensininkai, tačiau ilsėtis jie dar neskuba. O kam, kai juos gina įstatymas? Akivaizdu, kad tokia sistema į jokį skaidrumą ir efektyvumą neveda.
Aplinkos ministerija siūlo vietoj 42-ių urėdijų sukurti vieną įmonę su 25 padaliniais regionuose. Urėdijų pertvarkos oponentai prikaišioja tai, kad reformos metu daug žmonių neteks darbo. Taip, Aplinkos ministerijos skaičiavimais, darbo netektų apie 400 žmonių. Bet ne miškininkai, ne girininkai ir ne eiguliai, kurie dažnai renkasi į piketus prie Seimo. Labiausiai nukentėtų urėdijų vadovai urėdai, nes padalinių skaičius sumažėtų ir tiek daug vadovų nebereikėtų, ir administracijos darbuotojai, pavyzdžiui, buhalteriai.
Bet mūsų šalyje nuolatos kalbama apie biurokratijos mažinimą, apie tai, kad kaip tokiai mažai valstybei turime per daug valdininkų, bet vos norima juos atleisti, iš karto imama priešintis ir klausti: ką darys tie žmonės, likę be darbo? Tuomet aš paklausiu: ar valstybės įmonių pareiga yra užsiimti socialine funkcija ir už mūsų pinigus išlaikyti etatus, kurių niekam nereikia?
Kaip atsirado tas 42-ių urėdijų skaičius įstatyme? Čia labiausiai galite padėkoti socialdemokratų partijai, kuri ir dabar yra aršiausia reformos priešininkė. Viskas įvyko praėjusios kadencijos Seime, 2015 metais. Tuo metu socdemo Algimanto Salamakino vadovaujamas Seimo Aplinkos komitetas nusprendė, kad reikia užkirsti kelią bet kokioms Aplinkos ministerijos siūlomoms reformoms ir įtvirtinti esamą urėdijų skaičių įstatymu.
Vėl buvo kalbama apie tai, kad reforma nepamatuota ir teks atleisti žmones. Kažkur girdėta, ar ne? Nors tokios pataisos atsirado visai neplanuotai, Seimas balsavo už jas. Prezidentė dar bandė vetuoti įstatymo pataisas, bet jos veto buvo atmestas. Ir taip visoms ateitiems Vyriausybėms buvo tvirtais mazgais supančiotos rankos.
Jau tada Lietuva galėjo pamatyti, kokią didelę įtaką šalyje turi urėdai ir koks tai stiprus institutas regionuose. Tačiau dabar vykstančios kovos gali baigtis taip pat neprognozuotai. Pirmiausiai apžvelkime pagrindines politikų pozicijas dėl urėdijų.
Vyriausybė. Vyriausybės siūlomas įstatymo projektas siekia sujungti 42 miškų urėdijas į vieną įmonę su 25 padaliniais regionuose. Tačiau šie padaliniai nebūtų iki galo savarankiški, jie būtų vienos įmonės dalis. Tai leistų turėti mažiau administracijos darbuotojų ir taupyti valstybės pinigus.
Opozicija Nr. 1. Liberalai Eugenijus Gentvilas, Kęstutis Glaveckas ir konservatorius Gabrielius Landsbergis pasiūlė iš viso iš įstatymo išbraukti skaičių „42“ ir leisti Vyriausybei pačiai nuspręsti, kiek urėdijų turi būti Lietuvoje ir pačiai be Seimo vykdyti reformą.
Šiai idėjai pritarė tiek „valstiečiai“, tiek liberalų frakcija, tiek nemaža dalis konservatorių. Bet per balsavimą susilaikė šie konservatorių nariai: Irena Degutienė, Antanas Matulas, Žygimantas Pavilionis, Edmundas Pupinis, Kazys Starkevičius, Jurgis Razma ir Algis Strelčiūnas. Tai galėjo būti puikus „gelbėjimosi ratas“ ir atsarginis variantas Vyriausybei, tačiau kita opozicijos dalis pati tą gelbėjimosi ratą ir sugadino.
Opozicija Nr. 2. Beveik paskutinę akimirką prieš urėdijų balsavimą ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdį savo pataisas registravo liberalas Simonas Gentvilas ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Paulius Saudargas.
Pataisos iš esmės užkerta kelią Vyriausybės reformai iki 2020 metų. Pataisose numatoma, kad iki 2019 metų pabaigos Lietuvoje urėdijos turėtų būti stambinamos ir liktų 25-15 urėdijų, o tik nuo 2020 metų Vyriausybė galėtų įvesti savo tvarką. Tokioms pataisoms nepritaria dalis konservatorių, tarp jų G.Landsbergis. Jos yra iš dalies panašios į socdemų siūlomą variantą.
Socialdemokratai. Socdemai griežtai nepritaria Vyriausybės siūlomai reformai, nepritaria ir minčiai, kad Vyriausybė gali pati spręsti, kiek urėdijų turi likti. Socdemai nori, kad Lietuvoje liktų 30–25 nepriklausomos urėdijos, atskiri juridiniai vienetai.
Tačiau šioje kovoje nėra beveik nieko stabilaus. Stabilus galbūt tik socdemų prieštaravimas reformai, kuris nekinta jau daug metų. Jie kaip gynė urėdijų „kunigaikštystes“, taip ir gina. Ir prie senojo partijos pirmininko, ir prie naujojo.
Šiuo klausimu greičiausiai ne viską, ką galėjo, teisingai padarė ir pati Vyriausybė bei „valstiečių“ frakcija. Seime kelis mėnesius buvo vilkinamos miškų įstatymo pataisos, kurios negalėjo būti svarstomos be ekspertų išvadų, o Seimas teigė neturintis tam pakankamai pinigų. Tik Seimo pavasario sesijai visai artėjant prie pabaigos buvo susizgribta, kad reforma stringa ir reikia padaryti viską, kad ji išjudėtų iš mirties taško. Tada atsirado ir ekspertų išvados, kurių kelis mėnesius nepavyko gauti, ir kelis kartus buvo pratęsta Seimo sesija, vertinga tapo ir kiekviena valanda, per kurią galima pasistūmėti į priekį.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis anksčiau net buvo pasakęs, kad urėdijų reforma bus nukeliama iki rudens. Tačiau tada įsikišo premjeras Saulius Skvernelis, kuris teigė, kad pavasario sesija dėl reformos turi būti pratęsta. Taip ir įvyko.
Net matydami, kad urėdijų reforma skęsta, „valstiečiai“ neregistravo alternatyvių pataisų ir atsarginių variantų, kurie galėtų tapti gelbėjimosi ratu ir atrišti Vyriausybei rankas veikti pačiai. Tai galiausiai padarė opozicija, „valstiečiai“ pritarė šiam „gelbėjimosi ratui“.
Po tokių kovų, žabangų, išdavysčių, pozicijų keitimų sunku patikėti, kad šiame liūne svarbiausi yra valstybės interesai.
Šiame politiniame žaidime matėme ir pozicijų keitimo momentų. Kiek anksčiau dalis konservatorių narių teigė, kad palaiko Vyriausybės inicijuojamą reformą ir kad urėdijų sistemą reikia reformuoti. Tačiau artėjant reformos priėmimui, konservatorių lyderis šiek tiek pakeitė savo retoriką ir teigė, kad opozicija galėtų balsuoti už „valstiečių“ siūlomą miškų urėdijų pertvarką mainais į valdančiųjų palaikymą grąžinant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą centriniam šildymui.
„Aš asmeniškai, tikrai manau, kad reikia tokios reformos, ji yra reikalinga, bet reikia suprasti, kad visuomenė žiūri labai įtariai į visą pasirengimo procesą. <...> Pavyzdžiui, galima pradėti diskusiją su opozicija. Aš noriu pabrėžti, kad egzaminas yra ne opozicijai, o premjerui. Aš siūlau tam tikrą susitarimą su opozicija galbūt vienam šitam įstatymui, kuris leistų priimti šitą įstatymą, leistų eiti toliau į priekį. Ir viena iš to susitarimo dalių galėtų būti PVM lengvata šildymui“, – LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sakė G.Landsbergis.
Panašiai pasisakė ir kai kurie kiti konservatorių frakcijos nariai, pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė teigė, kad reformos reikia ir ji ją palaikė per pateikimą, tačiau „negali pažadėti savo balso, kai bus balsuojama dėl pasitikėjimo Vyriausybe“.
Čia žibalo į ugnį įpylė ir opozicijos pyktį sukėlė LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, pareiškęs, kad kai Seime bus balsuojama dėl reformos, tai taps egzaminu opozicijai, kuri turės parodyti, ar palaiko pertvarką. Opozicija atrėžė, kad egzaminą iš tiesų laikys premjeras ir Vyriausybė.
Net jei „valstiečių“ frakcija būtų visiškai vieninga Vyriausybės siūlomos urėdijų reformos atžvilgiu, bet socdemams griežtai prieštaraujant, o opozicijos paramai išskydus Seime gali būti didelių sunkumų. Tačiau tai dar ne viskas.
Penktadienį, vos ne paskutinę akimirką prieš reformos svarstymą komitete, S.Gentvilo ir P.Saudargo registruotos įstatymo pataisos sukėlė tikrą sumaištį. Jos smogė ir Vyriausybei, ir opozicijai. Pataisos iki 2020 metų gali supančioti Vyriausybės rankas, o tai reikštų, kad be kosmetinio urėdijų skaičiaus sumažėjimo, didelių pokyčių šioje srityje nebūtų dar mažiausiai trejus metus.
Panašu, jog supratus, kad urėdijų reformos nebus išvengta, yra bandoma ją atidėti kuo tolimesniam laikui.
Konservatorių lyderis G.Landsbergis apie tokias savo bendrapartiečio ir liberalo pataisas kalbėjo kaip apie „raudonąjį penktadienį“.
„Vieninteliai laimėtojai šitame kompromise yra socialdemokratai, kadangi tai paprasčiausiai šiek tiek švelnesnis jų pasiūlymo variantas, iš esmės paneigiantis Vyriausybės reformą“, – feisbuke rašė G.Landsbergis.
Konservatorė, Aplinkos apsaugos komiteto narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė taip pat nepritarė tokiam sprendimui: „Štai naujoji socdemų įkvėpta koalicija miškų komitete. Pasiūlė ir nubalsavo iš esmės, kad urėdijų reformos iki 2020 nebus. Jokios galimybės centralizavimui ir viltis, matyt, kad vyriausybė iki tol pasikeis.“
Ironiška, kad lemiamas balsas komitete buvo „valstiečio“ Kęstučio Bacvinkos, kuris pats iki išrinkimo į Seimą dirbo girininku. Jis nubalsavo už pataisas, žlugdančias pagrindinę „valstiečių“ Vyriausybės reformą ir dūrė į nugarą savo frakcijos kolegoms.
Seimo etikos sargai gali nagrinėti, ar jis neturėjo nusišalinti nuo balsavimo. Įdomu tai, jog buvo skelbta, kad K.Bacvinka planavo nusišalinti, į posėdį net buvo atvykęs kitas „valstietis“ Kęstutis Smirnovas, kuris būtų jį pavadavęs. Bet paskutinę akimirką Seimo narys nuomonę pakeitė ir jo balsas tapo lemiamu. O štai nuo balsavimo nusišalino kitas Aplinkos apsaugos komiteto narys, socdemas Rimantas Sinkevičius ir šiame svarbiame posėdyje jį pakeitė ne kas kitas, o 42 urėdijas į įstatymą praeitoje kadencijoje įrašęs socdemas A.Salamakinas.
Dėl šių pataisų sprendimą dar turės priimti Seimas plenariniame posėdyje. Šią savaitę turėtų būti nuspręsta, kuris reformos variantas įvyks. Tačiau Aplinkos apsaugos komitetas ne tik pritarė pataisoms, jog reali reforma prasidėtų tik nuo 2020-ųjų, tačiau ir pakeitė balsavimo eilę Seimo posėdyje. Tai reiškia, kad šis pasiūlymas iškeltas į pirmą poziciją, o Vyriausybės reforma yra antrame plane. Už ją bus balsuojama tik tuo atveju, jei Seimo nariai atmes opozicijos siūlymus. Tai dar vieno politinio žaidimo dalis.
Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, „valstietis“ Kęstutis Mažeika socialiniame tinkle „Facebook“ po balsavimo rašė, kad šios pataisos leido triumfuoti urėdų partijai: „Nepaisant to, jog Aplinkos apsaugos komitete siūlėme pritarti kompromisiniam urėdijų reformos variantui, šiandien urėdų partija triumfuoja. Tačiau galutiniai sprendimai šiuo svarbiu klausimu dar bus priimami Seimo posėdžių salėje, ir tikiu, jog daugumai Seimo narių valstybės interesai yra ir bus pirmoje vietoje.“
Valstybės interesai... Po tokių kovų, žabangų, išdavysčių, pozicijų keitimų sunku patikėti, kad šiame liūne svarbiausi yra valstybės interesai. Bet tai parodys šios savaitės balsavimas, o koks variantas bus galutinis, prognozuoti dar sunku. Urėdijų reforma greičiausiai taps tuo lakmuso popierėliu, kuris parodys, ar mūsų šalis pagaliau yra pajėgi išlipti iš neskaidrios pelkės, ar čia liksime ir toliau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Birutė Davidonytė: Svarbiai Vyriausybės reformai koją pakišo du po penkiasdešimt eurų
