Mūsų šalyje jau kurį laiką vyksta pavojingi demokratijai dalykai. Mažais politiniais žingsneliais yra varžomos laisvės, kuriama baimės atmosfera, sistemingai silpninama Lietuvos žiniasklaida. O užtildžius žiniasklaidą ir atėmus iš žmonių žodžio laisvę, būsime jau ne demokratinė, o policinė valstybė.
Gali pasirodyti, kad šiame komentare kalbu apie siauro žiniasklaidos rato problemas. Bet iš tiesų kalbu apie pamatines mūsų valstybės idėjas, apie demokratiją, apie jūsų teisę žinoti ir apie jūsų laisves. Nes jei žiniasklaida praras savo nepriklausomumą, jei žiniasklaidos laisvės mūsų šalyje bus mažiau, visų kitų laisvių sumažės taip pat.
Sprendimas neleisti žurnalistams neatlygintinai naudotis Registrų centro duomenimis tik viena iš visos mozaikos dalių. Labai iškalbinga dalis, puikiai parodžiusi mūsų Vyriausybės, o ypač premjero Sauliaus Skvernelio akytes. Kartu tai buvo pats skaudžiausias kirtis mums, tiriantiems žurnalistams. Tiriantiems ir pačios Vyriausybės veiklą.
Svarbu paaiškinti, kas gi tiksliai įvyko su tuo Registrų centru. Visi Lietuvos žurnalistai daugiau nei prieš tris savaites staiga buvo atkirsti nuo duomenų, kurie mums buvo teikiami keliolika metų. Šie duomenys mums yra būtini, kad galėtume vykdyti savo pareigą ir informuoti visuomenę apie politikų ir verslininkų veiklą, galimą korupciją, neskaidrius dalykus.
Nežinojome, kiek laiko tai truks, kiek laiko negalėsime dirbti savo darbo, niekas nekalbėjo apie jokius teisės aktų pokyčius. Tiesiog buvo pranešta, kad už duomenis turėsime mokėti komercinę kainą ir jokių alternatyvų pateikta nebuvo.
Nežinojome, kiek laiko tai truks, kiek laiko negalėsime dirbti savo darbo, niekas nekalbėjo apie jokius teisės aktų pokyčius. Tiesiog buvo pranešta, kad už duomenis turėsime mokėti komercinę kainą ir jokių alternatyvų pateikta nebuvo. Paprastai tariant, už tai, kad jums pateikiame informaciją ir tyrimus, turėtume susimokėti dešimtis tūkstančių eurų. Tokiomis sąlygomis mūsų, tyrimų žurnalistų, darbas būtų neįmanomas, informacija taptų per daug prabangiu pirkiniu.
Nusprendėme paviešinti šią situaciją. Ėjo dešimta mūsų atkirtimo nuo duomenų diena, o Vyriausybė jokio sprendimo nesiūlė, taigi rugsėjo 24 dieną išsiunčiau klausimus premjerui Sauliui Skverneliui, susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui bei Registrų centro vadovui Sauliui Urbanavičiui. Aprašiau situaciją ir paprašiau jų vertinimo. Tarp klausimų visiems adresatams uždaviau ir tokį: „Ar tai nėra politinis sprendimas, siekiant riboti žiniasklaidos laisvę ir ypač rimtąją, analitinę ir tiriamąją žurnalistiką?“ Į šį klausimą aiškaus atsakymo nesulaukiau iki šiol.
Tik po to, kai politikai gavo šiuos klausimus, taip pat tą pačią dieną juos pasiekė ir Žurnalistų sąjungos kreipimasis, buvo pradėta viešai kalbėti, jog būtina keisti teisės aktus ir užtikrinti žurnalistams laisvą prieigą prie duomenų.
Susisiekimo ministerija ir ministras Rokas Masiulis operatyviai parengė šias pataisas. Mums buvo pažadėta, kad klausimas bus išspręstas per savaitę. Ką gi, nusprendėme palaukti to oficialaus sprendimo. Bet sprendimo nebuvo. Vyriausybės pasitarime dalis pataisų buvo grąžintos tobulinti, dalis – iš viso atmestos. Vėl nebuvo jokio aiškaus atsakymo, kiek dienų, mėnesių ar metų negalėsime dirbti savo darbo.
Tylėti jau nebegalėjome. Kilo daug triukšmo. Žurnalistų bendruomenė susivienijo ir išsiuntė raginimą politikams kuo greičiau priimti sprendimus. Tuomet premjeras S.Skvernelis pažadėjo, kad klausimas bus išspręstas po savaitės. Bet dar nežinome, ko verti tie pažadai.
Mūsų žiniomis, tame Vyriausybės pasitarime ministro R.Masiulio siūlytos iniciatyvos buvo atmestos ir grąžintos tobulinti dėl to, kad premjeras pats nepritarė tokioms pataisoms. Taip pat girdėjome, kad premjeras S.Skvernelis už tų uždarų durų išsakė gana spalvingą poziciją apie žodžio laisvę ir žurnalistus.
Jau du kartus kreipiausi į Vyriausybę, prašydama to pasitarimo garso įrašo. To įrašo ne kartą prašė daug žurnalistų iš skirtingų žiniasklaidos priemonių. Vyriausybė atsisakė jį paviešinti.
Valstybės institucija – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba – pateikė išaiškinimą, kad žurnalistai turi teisę susipažinti su tuo įrašu, o neteikdama informacijos Vyriausybė trukdo žurnalistams vykdyti profesinę pareigą. Tačiau kol kas įrašas vis tiek neviešinamas. Premjeras pasakė, kad nemato tam pagrindo. Ką gi, skaidrumas tiesiog liejasi per kraštus. O mes vis tiek sakome ir sakysime: #PremjereDuokĮrašą.
Manau, kad premjero viešųjų ryšių komanda paskaičiavo, jog skandalas dėl nepaviešinto įrašo jiems bus ne toks skausmingas, kaip to įrašo ir jame esančių premjero pasisakymų atskleidimas. Vis dėlto žurnalistai, turėdami išaiškinimą, jog Vyriausybė be pagrindo slepia informaciją, gali kreiptis ir į teismą. Tik gali būti, kad jau nebėra dėl ko teistis.
Girdėjome, kad minėtas įrašas jau gali būti sunaikintas, mat Vyriausybė teigė tokių dalykų nesauganti. Kol kas Vyriausybės atstovai nesugeba pateikti atsakymo į paprastą klausimą: ar įrašas jau sunaikintas, ar dar ne.
Dabar norėčiau kreiptis į Vyriausybės darbuotojus. Jei skaitote šį tekstą, šios eilutės skirtos būtent jums. Jei jūs sunaikinote arba planuojate sunaikinti minėtą įrašą, tai bus nusikaltimas demokratijai. Nes jūs sunaikinsite įkalčius su premjero pasisakymais, kuriuos visuomenė turi teisę žinoti ir išgirsti. Žinokite, kad laisvi žmonės visuomet laimi, o diktatoriškų bruožų vadovų ir jų pagalbininkų pavardės istorijoje gali išlikti ilgai.
Valdantieji jau seniai įvairiais būdais ir gana sistemiškai bando susilpninti žiniasklaidą. Vienas iš būdų – per pinigus. Bandoma nuskurdinti žiniasklaidą.
Bet grįžkime prie laisvų žmonių. Jei jums kokie nors premjero patarėjai aiškins, kad jie žurnalistams padarė gerą darbą, kad tiesiog norėjo viską sureglamentuoti teisiškai, kad dėl techninių problemų išėjo kelių savaičių pertrauka, kai žurnalistai negauna duomenų, žinokite, jog tai netiesa. Jums tiesiog meluojama.
Iš tiesų apie įstatymo pokyčius politikai prakalbo tik po žurnalistų klausimų. O pirminis planas buvo visai kitoks. Pirminis planas buvo apmokestinti visą žiniasklaidą. Ir tai labai siejasi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) veiksmais nuo pat kadencijos pradžios.
Valdantieji jau seniai įvairiais būdais ir gana sistemiškai bando susilpninti žiniasklaidą. Vienas iš būdų – per pinigus. Bandoma nuskurdinti žiniasklaidą. Vienas po kito dygsta siūlymai uždrausti skirtingas reklamos rūšis ir taip paveikti žiniasklaidos įmonių pajamas. Pasiūlymas susimokėti dar ir už informaciją – tobulas planas žiniasklaidos skurdinimo programoje.
Kai žiniasklaida jau nuskurdinta pakankamai, visada galima pasiūlyti alternatyvą: imkit pinigų iš valstybės. Ir taip perimti kontrolę į savo rankas. Panašių iniciatyvų jau būta. LVŽS atstovas Vytautas Bakas kadaise siūlė skirti milijoną eurų iš valstybės tiriamajai žurnalistikai.
„Registruosime pataisas dėl tiriamosios žurnalistikos. <...> Sutarėme su premjeru, kad, derinant su Vyriausybe, būtų skirtas milijonas eurų trejiems metams“, – beveik prieš metus sakė V.Bakas.
Netikėta! Dabar Saulius Skvernelis kalba, kad žiniasklaida yra privatus verslas. Mūsų žiniomis, tame pasitarime už uždarų durų būtent dėl to jis nepritarė duomenų atvėrimui. O štai anksčiau tas pats premjeras sutiko, kad tam privačiam verslui būtų skirtas milijonas eurų tiesiai iš valstybės biudžeto. Planas gudrus – numeti sarginiam šuniui kaulą, kad šis nei lotų, nei kąstų ir kad dirbt netrukdytų. Mes, žinoma, iškart to atsisakėme.
Dar vienas būdas – valdantieji bando perimti pačios žiniasklaidos valdymo kontrolę. Tai taikoma visuomeniniam transliuotojui LRT. Kai Seime praėjusią žiemą buvo sudarinėjama LRT komisija, politikai dievagojosi, kad jie nenori kištis į žiniasklaidos turinį ar valdymą, tiesiog nori skaidrumo. Bet jie vėl melavo. Dabar Seimo komisija siūlo keisti LRT valdymą ir politizuoti šią žiniasklaidos priemonę. Paprastai kalbant, politikai nori susistatyti savus žmones LRT valdymo struktūroje. Mano supratimu, tai tiesus kelias į Vengrijos arba Lenkijos modelį.
Žiūrint į visą šią situaciją apibendrintai, valdančiųjų planas atrodo sisteminis. LRT eliminuoti galima per valdymą, tiriančius žurnalistus – per duomenis, dar pabandyti pamėtyti valstybės pinigų žiniasklaidos priemonėms, kad šios būtų lojalios. Ir viskas. Nebėra kritikos, turi tik maloniai glostančią tylą ir savo policinę valstybę.
Be to, valdantieji puikiai kuria baimės atmosferą ir taiko spaudimo priemones prieš jiems neįtikusius žmones įvairiose srityje, ne išimtis ir žiniasklaida. Ne taip seniai išsiaiškinome, kad Agnės Širinskienės vadovaujama Seimo komisija, kuri turėjo tirti Artūro Skardžiaus interesus energetikoje, iš tiesų tyrė ir mus, jo interesus atskleidusią žiniasklaidos priemonę.
Agnė Širinskienė liudytojų turėjo klausti apie A.Skardžiaus veiklą. Tam ji buvo gavusi įgaliojimus iš Seimo. Bet kai kurių žmonių ji klausinėjo, ar šie bendravo su 15min žurnalistais. Seimo narė net neslėpė, kad stengėsi atskleisti žiniasklaidos šaltinius. Taip mindydama įstatymą, kuris gina žurnalistų teisę į šaltinio paslaptį. Šaltinių atskleisti nepavyko, A.Širinskienė prašovė pro šalį.
Tačiau toje pačioje komisijoje valdantieji, prisidengdami jiems suteiktais įgaliojimais, naudojosi slaptosiomis tarnybomis bei teisėsauga, ieškodami kompromituojančios informacijos apie jiems neįtikusią žiniasklaidos priemonę. Nieko nerado. Vėliau slėpė savo darbo dokumentus, kad niekas negalėtų apie tai sužinoti. Tik po nemažos kovos dėl šios informacijos mums pavyko ją paviešinti visuomenei.
Neseniai buvo paskelbta, kad e. sveikatos spragas atskleidusiam žmogui gresia baudžiamoji byla, ją inicijavo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Vyriausybė anksčiau gyrėsi, kad jos dėka buvo priimtas pranešėjų apsaugos įstatymas, kuris saugos pranešančius apie korupciją ar negerus dalykus. O dabar ta pati Vyriausybė persekioja pranešėją, mat šis išdrįso kalbėti su žurnalistais. Dar vienas mūsų visuomenės ir žiniasklaidos silpninimo pavyzdys. Juk taip siunčiamas aiškus signalas, kad viešai kalbėti negalima ir juo labiau negalima kalbėti su žurnalistais.
Sulaukiame nemažai žmonių, šaltinių, kurie nori pranešti apie negerus dalykus, bet prašo užtikrinti anonimiškumą. Nes kalbėti viešai žmonės bijo. Tokie pavyzdžiai labai sėkmingai kuria baimės visuomenę.
Įvairiausių iniciatyvų riboti žiniasklaidos laisvę per šių valdančiųjų kadenciją buvo daug: nuo siūlymo, kad 50 proc. naujienų būtų pozityvios, iki iniciatyvos leisti apsaugininkams ginti vado (Seimo pirmininko, prezidento arba premjero) autoritetą. Bet labiausiai nerimą kelia tai, kad valdantieji vis nesustoja. Ir veikia vis subtiliau, nepastebimiau ir sistemiškiau.
Pastarosiomis dienomis žiniasklaidos laisvę gina ir žurnalistai, ir visuomenė. Būtent dėl šios priežasties gali būti, kad Vyriausybė priims sprendimus ir atvers duomenis žurnalistams bei neatims iš jūsų teisės žinoti. Gali būti, kad valdantieji atsitrauks nuo savo planų politizuoti LRT. Gali būti. Bet gali nutikti ir priešingai. Vis dėlto tikiu, kad kai reaguoja visuomenė, politikai nereaguoti negali. Todėl dabar viskas yra jūsų – laisvų žmonių – rankose.
