Praeitą penktadienį Ivica Dacicius ir Hashimas Thaci nusprendė atversti naują istorijos puslapį. Po šešių mėnesių tiesioginių susitikimų Serbijos ir Kosovo Ministrai Pirmininkai susitarė normalizuoti santykius. Jie sudarė praktinių veiksmų planą, kuris turėtų padėti jų tautoms atsikratyti baimės, padidinti gerovę ir užtikrinti galimybę visapusiškai vykdyti savo, kaip Europos šeimos narių, veiklą.
Neturėtume daryti skubotų išvadų. Tai dar ne kelio pabaiga. Veikiau išsišakojimas. Svarbiausias praeitos savaitės įvykis – du drąsūs žmonės pasirinko taikos kelią.
Prieš šešis mėnesius, kai pakviečiau H. Thaci ir I. Dacicių į savo biurą Briuselyje, nedaug kas tikėjosi, kad tiek pasieksime. Iki tol jie nebuvo susitikę, nors Belgradas ir Priština yra arčiau nei Niujorkas ir Vašingtonas. Pati toli gražu nebuvau optimistiškai nusiteikusi, tačiau jutau, kad reikia pamėginti. Daug metų mano tarnyba tarpininkavo techninėse diskusijose dėl kasdienių klausimų, pavyzdžiui, kaip konkrečiai turėtų būti tvarkoma Serbijos ir Kosovo siena. Vykstant minėtiems susitikimams priėjome ribą, kai būtinas politinis postūmis, o tai reiškė, kad reikėjo įsitraukti abiem Ministrams Pirmininkams. Laimei, abu politikai sutiko, kad pirmininkaučiau tiesioginiams susitikimams.
Spalio 19 d. popietę jie atvyko į mano biurą šeštame aukšte, neseniai duris atvėrusioje naujoje Europos išorės veiksmų tarnybos būstinėje. Suprantama, kad jie nervinosi. Nei vienas iš šių politikų nežinojo, kaip žinios apie šį susitikimą bus įvertintos namuose. Kai mūsų fotografas nufotografavo abu politikus kartu, aš tą nuotrauką paėmiau iš fotoaparato ir saugojau tol, kol abiem Ministrams Pirmininkams tapo priimtina, kad ji būtų skelbiama viešai.
Jų užduotis buvo padėti tai pačiai žmonių grupei: dešimčiai tūkstančių Kosovo serbų, gyvenančių Kosovo šiaurėje. Apie šio ginčo istoriją jau daug parašyta. Klausimas – kaip jį užbaigti.
Pirmasis susitikimas mano biure truko tik vieną valandą. Jo tikslas buvo paprastas: ne įtvirtinti skirtingas nuomones, bet pažiūrėti, ar pribrendo laikas pradėti tvarų dialogą. Aš maniau, kad pribrendo. Svarbiausia, kad taip manė ir jie.
Po to buvo surengti dar devyni susitikimai. Kartais jie trukdavo ilgai, iki 14 valandų, dažnai juose buvo aptariamos smulkios detalės, kartais jie būdavo įtempti. Kartais pakviesdavau Ministrų Pirmininkų pavaduotojus, susitikimuose dalyvaudavo ir kiti abiejų pusių atstovai. Žinojau, kad abiejų Ministrų Pirmininkų parašų ant popieriaus lapo neužtenka. Susitarimas galios tik tuo atveju, jeigu jį patvirtins plačios koalicijos tiek Serbijoje, tiek Kosove.
Galiausiai, abi šalys susitarė dėl to, kokio lygio autonomija turėtų būti suteikta Kosovo serbams. Ir Belgrade, ir Prištinoje jų susitarimą palankiai įvertino visos politinės partijos. Tačiau dar reikia daug nuveikti, kad susitarimas būtų įgyvendintas ten konkrečiai. Mažai tikėtina, kad ateityje laukiantis kelias bus visiškai sklandus. Tačiau galime apsvarstyti keturis svarbius dalykus, kuriuos išmokome per pastaruosius šešis mėnesius.
1. Kad būtų pasiekta ilgalaikių pokyčių, buvo gyvybiškai svarbu imtis drąsios lyderystės. Visame pasaulyje normali politikos eiga yra pasinaudoti skirtingais nusistatymais ir kurstyti skirtumus. Taikdarystės reikalavimas – siekti bendro sutarimo ir kurti bendrą ateitį. Per pastaruosius šešis mėnesius stebėjau, kaip Belgrado ir Prištinos valdžios atstovai iš politikų tampa taikdariais. Jie žinojo, kad rizikuoja, tačiau nepabūgo, ir už tai juos reikia pagirti.
2. Šiandien Europa (o iš tiesų ir didelė šiandienos pasaulio dalis) yra daugialypė. Mūsų tapatybė yra daugiasluoksnė ir ne visada lengvai telpa į paprastą XIX a. nacionalinės valstybės sampratą. Vienas iš didžiųjų iššūkių, kurie kyla daugelyje šiandienos ginčų, – pripažinti šį daugialypumą ir padėti skirtingų tapatybių žmonėms atrasti būdų, kaip dalytis viena erdve vadovaujantis abipusės pagarbos principu. Tuomet turėsime galimybių sulaukti tikro atpildo – džiaugtis savo didinga įvairove.
3. Europos Sąjunga gali padaryti didelį poveikį. Tai yra puikus bandymas, kuriuo siekiama, kad įvairovė būtų naudinga mums visiems. Taip, yra trūkumų. Šiuo metu susiduriama su sudėtingomis ekonomikos problemomis. Tačiau iš esmės viskas veikia. Būtent todėl Rytų Europos tautos norėjo prisijungti prie mūsų, kai tik išsilaisvino iš sovietų dominavimo. Dabar prisijungti nori Serbija ir Kosovas. Tikiuosi, kad praėjusią savaitę pasiekus susitarimą buvo pradėtas procesas, kuris padės jiems to pasiekti.
4. Kietoji galia (ekonominė drausmė ir kartais karinė jėga) naudojama atitinkamais atvejais, tačiau labai svarbų vaidmenį atlieka ir diplomatinės priemonės. ES lieka patraukli naujoms narėms ne tik todėl, kad remia prekybą, darbo vietų kūrimą ir investicijas, tačiau ir todėl, kad simbolizuoja vertybes, pavyzdžiui, laisvę ir demokratiją, kurios įkvepia žmones visame pasaulyje. Kietoji galia verčia skaičiuoti, o diplomatinės priemonės atlygina už vaizduotę. Atvykę į mano biurą Ivica Dacicius ir Hashimas Thaci pademonstravo, kad jiems pakanka drąsos įsivaizduoti geresnę ateitį savo šalių gyventojams.
Taigi turiu vilties. (Vilties, nes tai dar nėra neabejotinas faktas.) Per pastaruosius šimtą metų Vakarų Balkanai buvo pagarsėję kaip karo lopšys. Nuo šiol tebūnie jie taikos lopšiu.
Catherine Ashton yra ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja.
