Daktaras sako suprantąs situaciją, bet negalįs pagelbėti. Mat jis negali garantuoti, jog net jei šiuo metu žurnalistas neserga, taip neatsitiks jam išėjus iš daktaro kabineto. Ir apskritai, reziumuoja daktaras – miesto uždarymas skirtas visuomenės labui, juk negalima rizikuoti kitų miestiečių sveikata dėl vieno žmogaus įgeidžių. Žurnalistas atsako itin taikliai išreikšdamas dažno iš mūsų kasdieninę poziciją – „jūs gyvenat abstrakcija“. Suprask, nematote ir nesuprantate atskiro žmogaus intereso nei kančių.
Abstrakcijos problema iškyla kaskart kai reikia sukalibruoti asmenines problemas visuomenės atžvilgiu. Arba kitaip, pateisinti asmeninius pasirinkimus moralės dėsnių akistatoje. Kaip kitados sakė sociologijos tėvas E.Durkheimas, modernios visuomenės darnos pagrindas yra kolektyviniai jausmai, nugulantys į vienokį ar kitokį socialinį kontraktą. Kiekviename iš mūsų kartais vis užgimsta dvejonės: kas tos mus jungiančios vertybės? Kurios jų svarbios man, o kurios kitiems? Kiek aš turiu joms paklusti, o kada galiu priešintis bei užsiimti saviraiška? Nėra lengva tokiose akistatose.
Idealizmas šauniai atrodo literatūroje. Tuo tarpu kiekvienas, kuriam tenka atsakingos kasdieninių ir nekasdienių santykių Valdymo Pareigos žino, kad nūdien socialinis kontraktas smarkiai pakitęs. Realybėje fuc**ing abstrakcija seniai nugulusi toli už kasdieninio fronto linijos. Na jei norite, ji tėra individualiai selektyvi, bet ne universali. Gyvename individualių troškimų klestėjimo laikais ir esame išmokyti, kad jų siekimas yra visiškai teisėtas. Asmeninėje laimės kovoje leidžiama viskas, išskyrus kažkokias abstrakcijas.
Antai garsioji plagiato istorija yra neblogas abstrakcijos problemos pavyzdys. Ne tiek svarbu, jei nežinote apie ką konkrečiai kalbu. Taip gal net geriau. Juk situacija gan banali ir mažai kuo išskirtinė: kažkas pamatė galimus mokslinio darbo plagiato pėdsakus ir prabilo apie tai viešai. Tuo tarpu įtariamasis ginasi baksnodamas į bendrą kontekstą ir sakydamas, kad problema visai kitur (it aidas tyruose atmintin rėžiasi kitados populiarus posakis „aplinka kalta, ne aš“).
Gynimosi taktikoje gana taikliai bandoma pervadinti situaciją į „kaltintojų ir aukos“ istoriją. Juk žmogus įdėjo nemažai darbo „rašydamas“ darbą ir siekdamas asmeninės laimės. Jį prieš daug metų sėkmingai (!) apgynė ir garbinga bei autoritetinga (juk kitokių šiandien nebūna) komisija rezultatus patvirtino. Jie pernelyg niekam neužkliuvo ilgą laiką. Autorius netgi išrinktas svarbiu žmogumi. Iki tol, kol pagaliau užkliuvo.
Įtariamasis teisus sakydamas, kad kaltintojai plagiatu gyvena abstrakcija, nes kalbėdami apie etikos standartus, iš esmės nemato, kad jis yra puolamas dėl visai kitų priežasčių. Paprastai tariant, kodėl kiti man primeta kažkokius standartus? Taigi, etika pasitarnauja tik kaip priedanga, arba kitaip tariant – ne prie ko. Fake news abstrakcija. Anot mokslininko – nebūtų aukštojo mokslo optimizacijos reformos ir aktyvaus jo bandymo primesti savus interesus kitiems, greičiausiai niekas ir plagiato nebūtų pastebėjęs. Juk komisijos nariai anuomet nieko neįtarė. Gal tai tiesiog išpūstas burbulas?
Dominuojant asmeninių interesų fetišui, o moralei nugulus antrame plane, daugeliui itin sunku patikėti abstrakcijos realumu. Kitaip ir būti negali. Vertybinio pasaulio abstinencijoje įmanoma viskas išskyrus absoliučias moralės kategorijas. Neįtikėtina kaip abstrakcijos nebuvimas gali atsisukti prieš numoralintą individualistą.
Sutrūkinėjusio socialinio kontrakto laikais, moralinis reliatyvizmas iškyla kaip patogiausia strategija. Net jei ir dalyvaujama kažkokio konkretaus blogio atsiradimo istorijoje, ilgainiui įmanoma nusimesti atsakomybę tariant – aš pasitikėjau žmogumi. Atsiriboti nuo savo vaidmens bei pareigų itin paprasta. Suprask – ne aš čia blogietis, o už kitus argi atsakau? Na ir kas, kad pirmininkavau vertinimo komisijai, aš neprisiimu atsakomybės, nes man labiau rūpėjo iškilmingos ceremonijos eiga, o ne primityvi pareiginė funkcija gilintis į komisijai pateiktą darbą nustatant realią jo vertę. Na, o jei jau pats tapai kažkokio nesąžiningumo iniciatoriumi, visada patogu pasakyti – štai, mane puola ne dėl to, kad kažką išties ne taip padariau, bet visai dėl kitų dalykų. Kas žino kam priklauso frazė – svarbu ne faktai, o jų pateikimas.
Kad ir kaip bežiūrėsi, mąstantys apie kokius nors abstrakčius garbingo elgesio reikalus gyvena abstrakcija ir ne kitaip.
