Tarsi neigimas yra savaiminis tikslas, neturintis pasekmių. Autoriaus nuostata šiuo klausimu vaizdingai atsiskleidžia garsiojoje eilutėje: „Tikrasis opiumas liaudžiai yra įsitikinimas, kad po mirties nieko nėra – didžiausia paguoda manyti, kad nebūsime teisiami už išdavystes, godumą, bailumą, žmogžudystes.“ Galim moralizuoti kiek norim, tačiau kas nuo to pasikeis?
Daugelis komentatorių ne kartą pastebėjo, kad Lietuvoje mėgautis visa ko neigimu ir nusivylimu gana populiaru. Dar prieš keletą metų buvo netgi madinga savotiškai lenktyniauti – „tavo bėdos palyginus su manosiomis tai tik juokas...“ Tačiau nusivylimo ir bejėgiškumo jausenos apgaulingos.
Kuomet su kitais galima atvirai pavirkauti ir pasiguosti, kaip aplink blogai ir kaip kitur yra „žymiai“ geriau, kiek paradoksaliai, nusivylimas teikia trumpalaikį pasitenkinimą. Kita vertus, tai ne tik užgožia viltį, bet ir leidžia įtikėti tarsi pats žmogus esi „ne prie ko...“
Kai neturim kilnesnių tikslų, nereikia daug, idant pasirodytum geresnis už kitus. Netgi nebūtina elgtis teisingai ar sakyti tiesą. Pakanka apeliuoti į visiškai žlugusią aplinką.
Tarsi nuolatinis bambėjimas yra nekaltas ir neturi neigiamų pasekmių. Deja, ne tik krikščioniška apologetika, bet ir pilietinės visuomenės tyrimai grindžia prielaidą, jog beviltiškumo skatinimas (o kas gi kita yra „mėgavimasis“ beviltiškumu, jei ne skatinimas?) turi neigiamų pasekmių.
Viena iš ydingiausių nusivylimo pasekmių, tai moralumo vertės skalės perkalibravimas. Ar nėra taip, kad nusivylimo ar net pagiežos aplinkoje moralės matu imame absoliutų blogį, t.y. savo pastangas ir gerus rezultatus matuojame pagal jų nuotolį nuo visiško kracho. Valdžia bloga, bet visos valdžios blogos; verslininkai vagys, bet juk visi vagia; Vakarai supuvę, bet kas dedasi Rytuose...; jaunimas tinginiai, o kas jiems belieka, kai taip išlepę; žurnalistai parsidavę, bet juk kokioje visuomenėje gyvename; kaimynai triukšmadariai ir tiesiog niekšai; bendradarbiai veidmainiai ir t.t.
Kai neturim kilnesnių tikslų, nereikia daug, idant pasirodytum geresnis už kitus. Netgi nebūtina elgtis teisingai ar sakyti tiesą. Pakanka apeliuoti į visiškai žlugusią aplinką.
Juk visada gali pateikti didesnio blogio pavyzdžių, kuomet savi „griekai“ nebeatrodys tokie „griešni“. Antai kaip skelbia Socialdemokratų partijos atstovai, jų teisininkai, išnagrinėję ministro K.Trečioko pokalbį su Druskininkų meru R.Malinausku Vijūnėlės skandalo įkarštyje, nieko nusikalstamo nerado. Kuo čia dėta moralė ar etika? Nėra nusikalstamo elgesio pėdsakų ir tiek.
O štai R.Paksas, apklaustas kaip specialusis liudytojas kitame korupcijos skandale, ne tik neįžvelgia nieko blogo, bet net skundžiasi antidemokratišku persekiojimu. Ir tikrai – ar nėra didesnių nusikaltėlių?
Teisus Č.Milošas, sunku atsispirti nihilizmo žavesiui, tačiau nereikia apsigauti, jis nėra toks nekaltas kaip dedasi. Nihilistinė pasaulėžiūra įteisina tokias elgsenos formas, kurios bent kiek dorovingesnėje aplinkoje būtų vadinamos amoraliomis.
Visai kitokią atsakomybės ir moralumo interpretaciją pasiūlė Č.Milošo bičiulis Vytautas Kavolis. Tuomet 25-metis savo tekste „Moralybė ir jos šėtonai“ teigė, kad „laisvė nėra vertybė, o tik kelias į vertybes. <...> Moralybė nėra vien jausmas, įprotis, charakterio bruožas ar galvojimo būdas, bet taip pat laisvas sąžinės ir valios užsiangažavimas tam objektui, didesniam už save, kuriam atsiduodama.“
Gyventi orientuojantis į kilnius tikslus nėra lengva. Tai reikalauja didelių pastangų. Vertinimo skalė čia daug platesnė ir nepalyginamai sunkiau išpildoma. Čia nepakanka mažiau blogo veiksmo. Čia reikia itin didelio, doro ir nuolatinio veikimo, nes vertinimo atskaitos taškas slypi ne mažesniame blogyje (ne – „padariau geriau nei visiškai blogai“), o didesniame gėryje (bet – „ar padariau pakankamai idant priartėčiau prie tikslo“).
Svaiginantis nihilizmo injekcijomis verta nepamiršti, jog visuomenėje tarpstančios nusivylimo nuotaikos tampa puikia širma amoraliam elgesiui. Dabartinėje tikrovėje, skirtingai nei pasakose ar padavimuose, polinkis siekti didingų tikslų retai beatrodo prasmingas. Tačiau tuometinis Kavolis ryžtingas ir negailestingas – „svarbiausia žmogaus gyvenime – gyventi vertingai. Gyvenimas, į kurį žmogus neįneštų savo paties vertės, būtų beprasmis – ir nepateisintas“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Pilietinės savimonės grimasos
Dainius Genys yra VDU sociologas
