Kažin ar reikia aiškinti, jog didesnė dalis komentarų ganėtinai neigiamai atsiliepė apie sąraše figūruojančius piliečius. Tarsi jie nebūtų mūsų visuomenės nariai, bet iš kažkur atsiradusi atskira rūšis. Apie ganėtinai skeptišką visuomenės požiūrį į šalies verslo elitą yra rašyta nemažai, lygiai kaip ir taiklių bandymų, aiškinančių, kodėl taip yra, taip pat esti nemažai. Šalia to, kas jau išsakyta, galima pridurti dar keletą aspektų.
Pirma, beveik tampa taisykle, jog bet kokias žinias apie turtingus verslininkus neišvengiamai lydi įvairiausio plauko sąmokslo teorijos. Visai nesvarbu, ar spekuliacijos remiamos argumentais, ar ne, labai dažnai išgirsime, jog vis tiek jie visi vagys, oligarchai ir sukčiai. O kartais, sekant tariamų argumentų logiką, galima susidaryti iliuziją neva egzistuoja toks turtingų žmonių klanas, kuris tikslingai išnaudoja vargšę Lietuvą ir siekia galutinai pakirsti visuomenės perspektyvas asmeninių tikslų sąskaita (kad ir ką tai reikštų...).
Antra, nors daugeliu atvejų verslo elitas traktuojamas kaip homogeniška grupė, gan akivaizdu, jog ji tokia nėra. Juk nepaisant populiaraus stereotipo „visi jie vagys“, realybėje greičiausiai nėra tokių piliečių, kurie nuoširdžiai tikėtų, jog visi verslininkai blogi.
Nesinori nei teisinti, nei smerkti, nei kitaip atstovauti verslininkų klasei, tačiau norisi sugriauti šį stereotipą. Versle, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, pasitaiko visko: yra kilnių, bet yra ir savanaudžių, yra pilietiškų, atsakingų, bet yra gobšų bei ciniškų žmonių. Moralinis jautrumo kompasas nėra nei universalus, nei vienodas net ir labiau apibrėžtos grupės viduje. Nepaisant rėksmingos tautos pagiežos turtingiesiems, egzistuoja ir kitokios patirtys, kurios (tiesa, gal kiek tyliau, bet ne mažiau nuoširdžiai) paliudytų apie tai, kad verslininkai savo aukomis yra išgelbėję daugybę įvairiai beviltiškų situacijų.
„American dream“ lydi įsitikinimas, kad visiems yra sudarytos vienodos galimybės ir visi turi šansus sulaukti sėkmės. O lietuviškoji svajonė, regis, persmelkta įsitikinimo, kad ne visi turėjo vienodas startines pozicijas.
Trečia, pavydas, kylantis iš klaidingo socialinio teisingumo supratimo, pasitarnauja kaip žibalas, užkuriantis visuomenės emocijas. Daugelį yra persmelkęs įsitikinimas, jog dalis ar didesnė dalis (priklauso nuo požiūrio) verslininkų savo verslus pradėjo nešvariai ar bent jau „sėkmingai“ privatizuodami valstybinį turtą.
Verslininkai gali (o kai kurie ir bando) įrodinėti, kad verslauja skaidriai, tačiau neretai nuo visuomenės tokie įtikinėjimai nuteka kaip vanduo nuo žąsies (pvz., kiek yra tikinčiųjų, jog ir Lietuvoje yra daugybė skaidriai verslaujančių tautiečių?).
Iš tiesų daugelis dar pamena prichvatizacijos tragediją, kuri dešimtmečiams užprogramavo įtampą tarp skirtingų visuomenės grupių. Vieni pasinaudojo, kiti ne. Atitinkamai vieni džiaugiasi, o kiti gailisi, o gal ir atvirkščiai. Ši istorijos atkarpa nebuvo pavyzdinga pilietiškumo ir atsakomybės iliustracija, greičiau ji tapo ilgalaikiu nusivylimo, pavydo ir net pagiežos židiniu. Greičiausiai tai ir sukuria simbolinį pagrindą tautologinėms pretenzijoms verslininkų atžvilgiu – juk jie paėmė visų mūsų turtą, tai dabar privalo dalintis!
Reikalas tas, kad lietuviškoji svajonė, bandyta nukalti pagal amerikietiškąjį analogą, ilgainiui šiek tiek deformavosi. „American dream“ lydi įsitikinimas, kad visiems yra sudarytos vienodos galimybės ir visi turi šansus sulaukti sėkmės. O lietuviškoji svajonė, regis, persmelkta įsitikinimo, kad ne visi turėjo vienodas startines pozicijas. Tas kartėlis yra jaučiamas ir šiandien.
Bet ar nėra taip, kad sielojamasi ne todėl, kad turtas buvo privatizuotas (juk perėjus į rinkos ekonomiką tai vis tiek turėjo įvykti), bet kad šiame procese nepavyko dalyvauti asmeniškai?
Gana greitai ir efektyviai augant verslo struktūroms, nepavyko taip pat sėkmingai plėtoti ir auginti alternatyvių struktūrų, pvz., profesinių asociacijų ar darbuotojų bendrijų.
Ketvirta, prie paplitusio skepsio labai prisideda gana žemas visuomenės ekonominis raštingumas.
Nemaža dalis klaidingų įsitikinimų kyla ir sėkmingai tarpsta būtent dėl elementarių ekonomikos dėsnių nesupratimo.
Greičiausiai todėl turtingųjų kritika susiveda į asmeniškumus ar įvairiausias rekomendacijas, kaip jiems reiktų tvarkytis su savo turtu (pvz., kam ir kiek aukoti). Kur kas rečiau svarstomas individualus vaidmuo, pretenzijų pagrįstumas arba ryšys tarp kvalifikacijos, darbo našumo ir ekonominės grąžos.
Penkta, verslininkai pasinaudojo galimybėmis ir įtvirtino savo, kaip grupės, statusą. Deja, kita visuomenės dalis (ta, kuri dirba samdomą darbą, arba kaip kiti sakytų – „tarnauja verslininkams“) to padaryti nesugebėjo. Gana greitai ir efektyviai augant verslo struktūroms, nepavyko taip pat sėkmingai plėtoti ir auginti alternatyvių struktūrų, pvz., profesinių asociacijų ar darbuotojų bendrijų. Šių visuomeninio gyvenimo komponentų nesusiformavimas neleido išsikovoti norimo statuso bei apčiuopiamų svertų interesams atstovauti, kas tik dar labiau sustiprino nusivylimą bei padidino įtampą.
Visas šis skiedinys (kai kada su skirtingomis proporcijomis) ir lemia tai, kad stambūs verslininkai nėra mylimi. Bet juk vartant kapitalizmo istorijos puslapius nesunku pastebėti, jog kiekvienoje šalyje tokie santykiai išgyveno skirtingus virsmus, kol įgavo labiau apčiuopiamus ir daugumai priimtinus pavidalus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Prikimęs jaunimo balsas
