Dainius Genys: Ar lemta lietuviams būti alkoholikų tauta?

Masinis alkoholio vartojimas yra didelė Lietuvos problema. Tema itin jautri, nelengvai operuojama, o skaudžias pasekmes juntame visi. Daugeliu atvejų, diskusijos iš serijos ką daryti neišvengiamai įgauna moralizuojantį toną.
Dainius Genys
Dainius Genys / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Neretai forma, o ne turinys, sulaukia didesnių diskusijų. Ypatingai visuomenę audrina noras išvesti bendrus priklausomybės nuo alkoholio rodiklius. Kažin, ar kas ginčysis, jog esminis kriterijus yra saikas. Kadangi saikas, sąvoka subjektyvi, bandymai skaitmenizuoti ir ieškoti universalaus apibrėžimo užprogramuoja nesusikalbėjimą.

Kad ir kaip būtų, ne apie alkoholį ir ne apie alkoholio žalą šįkart noriu kalbėti. Supratimas, kad lietuvių polinkis į alkoholizmą pastebimas skirtingais istorijos tarpsniais ir tai, jog ne vien tėvynėje gyvenantys tautiečiai išlaiko ryškų polinkį į alkoholizmą, skatina sociologinę prielaidą, kad šis reiškinys nėra vien šiuolaikinės Lietuvos problema. Verta svarstyti, su kokiais tautinio charakterio bruožais tai gali būti susiję?

Nesupratimas, kodėl kai kuriems piliečiams sunku išsikapstyti iš alkoholizmo pinklių, gali pasirodyti erzinantis. Kodėl žmonės nesustoja akivaizdaus pavojaus akivaizdoje, kuomet galutinė kova dar nėra pralaimėta? Neretai sunku suvokti, kas lemia racionalaus elgesio pralaimėjimą degradacijos link vedančiam gyvenimo būdui? Juk matant, jog artinasi siaubinga audra, neapima džiaugsmingas noras pasinerti į audros sūkurį. Tad kodėl savisaugos instinktai alkoholizmo akivaizdoje ne visada suveikia lietuvių tautoje?

Pradėti verta iš toliau. Viskas prasideda dėl to, kad kažkuriuo gyvenimo momentu, tam tikromis aplinkybėmis, alkoholio vartojimas pasirodo patrauklus ir suteikia emocijų, kurias vėliau norisi išgyventi dar kartą.

Tai gana elementarūs dalykai. Deja, alkoholio vartojimo kaip emocijų stipriklio samprata yra apgaulinga ir ženkliai apsunkina blaivininkų kovą su masiniu alkoholizmo paplitimu visuomenėje. Daugelis esą įsitikinę, kad jie tik mėgaujasi ir gali sustoti bet kada panorėję. Ironija ta, jog ilgainiui džiaugsmą pakeičia baimė. Ilgiau ir intensyviau pavartojus alkoholį (tačiau nebūtinai tapus alkoholiku), pastaroji taip sukausto individą, jog jis tebetiki alkoholio kuriama džiaugsmo iliuzija, kai realiai vartojimo priežastys jau visai kitos.

Kita alkoholio paplitimo priežasčių paletė akcentuoja priešingus aspektus, kuomet alkoholis imamas vartoti iš nevilties. Istorijos eigoje mėtytai ir vėtytai lietuvių tautai priežasčių prarasti gyvenimo džiaugsmą apstu. Pakanka vien naujausiais istorijos laikais išgyventų traumų. Akivaizdu, jog sovietmečiu patirtos nuoskaudos, pasikeitusi politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė sistema su visa palete neigiamų pasekmių, galiausiai susiformavęs savotiškas moralinio nepritekliaus ir alkoholio vartojimo kultūros mišinys turi didelės įtakos alkoholizmo plitimui.

Tačiau šiuo atveju domina ne klausimas, kokios aplinkybės nulėmė, bet kodėl daugeliui nepavyko atsispirti pagundai? Juk panašias traumas išgyveno ir kaimynai latviai bei estai, bet jų santykiniai alkoholio vartojimo rezultatai nėra tokie tragiški. 2014 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos skelbtais alkoholio suvartojimo duomenimis, Lietuva užėmė 3 vietą (vidutinis gryno alkoholio suvartojimas vienam suaugusiam (virš 15 metų) žmogui per metus – 15,4 litro), tuo tarpu Latvija – 12,3 litro, Estija – 10,3 litro.

Pasižymėdamas stipriu išoriniu kiautu, bet ganėtinai silpnu vidumi, lietuvis iškyla kaip tvirtas kovotojas, bet silpnas egzistencialistas.

Šioje vietoje praverčia V.Kavolio kitados išryškintos kai kurios lietuvių charakterio savybės. Savo klasika tapusiame komentare „Lietuvio būdas ir likimas“ sociologas taikliai pastebėjo, kad lietuvio moralė priklauso ne nuo vidinių standartų ar normų, kurios iš vidaus apspręstų jo istorinį veikimą. Jo moralė daugiausia priklauso nuo aplinkos. Jis per daug priklauso nuo savo santykio su aplinka, ir per mažai gali pasikliauti savo paties vidiniais standartais, kad išliktų toks, koks jis yra, kai išoriniai rėmai jo nebeparemia.

Kitaip tariant, savo viduje lietuvis neturi pakankamai ryžto, valios, statumo, kurie galėtų jo dominuojantį emocinį (vyraujantį jausminį) pasaulį paremti. Esminė asmenybės integralumo ir nuo aplinkos įtakų apsigynimo priemonė yra išorinis kiautas. Kartais jis gali būti labai tvirtas, leidžiantis ištverti sunkiausius ir nepatogiausius iššūkius (kaip antai sovietų nutautinimo pastangas). Ši savybė lietuviams ne kartą puikiai pasitarnavo ir greičiausiai pravers ateityje.

Bet kai šis kiautas griūna, kuomet susidūrus su tam tikromis neapibrėžtomis situacijomis, jų įveikai lietuviškumo ir tradicijos nepakanka, kuomet reikia vidinės tvirtybės nepasiduoti nevilčiai ir pagundai, kuomet reikia tvirtų asmeninių vertybinių įsitikinimų (tiek priimant individualius sprendimus, tiek sudraudžiant kitą), išryškėja vidinių standartų silpnumas.

Sociologas A.Tereškinas, apibendrindamas savo ilgamečius tyrimus reziumuoja, jog šiandien gyvename nesaugumo, baimės ir neapykantos perpildytoje visuomenėje: „Nustebsime, kiek daug emocinių ir fizinių išteklių reikia norint išgyventi mūsų visuomenėje, ypač jei egzistuoji už visuotinai priimtų gero gyvenimo formų ir žanrų“.

Posakio „ant drąsos“ ironija ta, kad, viena vertus, alkoholis atpalaiduoja individualiai suvokiamus suvaržymus, savikontrolę. Laikinas apsvaigimas tarsi amortizuoja tikrovę. Bet realiai, tai tik iškreipia tikrovę (juk realios problemos nedingsta) ir legitimuoja gyvenimą baimėje.

Ilgainiui, susidūrimai su nerimo ir iššūkių kupina tikrove blaivia galva bei neaptemdyta sąmone apskritai tampa sunkiai įmanomi. Viena vertus tikima, jog alkoholis padės išsivaduoti (ar bent pasislėpti) nuo baugaus pasaulio, bet kita vertus, alkoholis tepasižymi destruktyviu veikimu individualioms kritiškumo savybėms: saikui, disciplinai, atsakomybei.

Įvairių draudimų veiksmingumas išlieka abejotinu. Tai gali pasitarnauti kaip papildoma priemonė mažiau sąmoningam ir laisvanoriško įsipareigojimo nesuvokiančiam visuomenės sluoksniui.

A.Tereškinas tarsi patvirtina V.Kavolio įžvalgas, teigdamas, kad užuot kvestionavusios status quo, socialinės atskirties grupės priima savo žemesnę padėtį ir su ja susitaiko. O tie, kurie imasi protestuoti, dažniausiai tai daro smurtiniu arba savidestruktyviu elgesiu, užsiimama toksiškomis praktikomis, tokiomis, kaip fizinis ir emocinis smurtas, žiaurumas, neapykanta, prievartavimas, alkoholizmas, savižudybės.

Ironizuojant galime teigti, kad pasižymėdamas stipriu išoriniu kiautu, bet ganėtinai silpnu vidumi, lietuvis iškyla kaip tvirtas kovotojas, bet silpnas egzistencialistas.

Turint omenyje mūsų institucijų ribotą jautrumą ir tik dalinį gebėjimą atsižvelgti į pažeidžiamiausio sluoksnio problemas, netrunki pajusti, jog daliai visuomenės tokie iššūkiai sunkiai pakeliami.

Todėl įvairių draudimų veiksmingumas išlieka abejotinu. Tai gali pasitarnauti kaip papildoma priemonė mažiau sąmoningam ir laisvanoriško įsipareigojimo nesuvokiančiam visuomenės sluoksniui.

Vis tik esminis visuomenės susitelkimas labiau tikėtinas atpažinus jautriausius lietuvio charakterio syvus ir padėjus susivokti juose. Verta svarstyti šiuolaikinį lietuvį labiausiai erzinančias ir neraminančias problemas. Kalbėti, apie ką sukasi tautos moralinis centras. Diskutuoti, kokie yra savikontrolės įpročiai ir kaip juos būtų galima sustiprinti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Lietuviškos grožybės

Dainius Genys yra VDU sociologas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis