Šiandien toks paveikslas sunkiai beatpažįstamas, nebent pasitaikantis smulkesnėse bendrijose. Kur kas dažniau galime užčiuopti visuomenės bambėjimą: tas blogai, anas blogai, o čia jau žiū visai katastrofa... nesvarbu, kokią temą ar sritį bepaimsi, nusivylimo ir nepasitenkinimo rasi apsčiai.
Blogiausia, jog net jei atsiranda pozityvių, kažką kuriančių ir norinčių keisti pasaulį tipų, daugeliui jų tenka įveikti šį plačiai pasklidusį skepsį. Dažnas bet kokios srities start up‘as susiduria ne tik su kažkokiomis objektyviomis veiklos kūrimo kliūtimis, bet ir demotyvacine pekla – „vis tiek tau nieko nepavyks“. Šis liūnas toks gilus ir klampus, jog neretai pačiam nesunku užsikrėsti neviltimi.
Blogiausia, jog net jei atsiranda pozityvių, kažką kuriančių ir norinčių keisti pasaulį tipų, daugeliui jų tenka įveikti šį plačiai pasklidusį skepsį
Neretai iš tiesų kur kas lengviau pamatyti neigiamus dalykus ir išlieti pyktį ar net įtūžį dėl tenkančių neteisybių. Taip jau yra, kad pasaulyje yra ir neteisybės, ir liūdnų situacijų, ir nesėkmių ir t.t. Bet vis tik nuo mūsų pačių priklauso kaip mes į tai reaguojame. Pavyzdžiui, ar – man nepasisekė tai ir kitam nepadėsiu; ar – man nepasisekė tai bent kitam padėsiu. Verta nepamiršti, jog nusivylimo pagimdytos destrukcinės nuotaikos (pyktis, nuoskauda, kerštas ir kt.) teikia trumpalaikį pasitenkinimą, tarsi pasiekus revanšą ar bent savo nuoskaudas perleidus kitiems iškovojame pergale, bet iš tiesų dedame žingsnį atgal. Dominuojanti neviltis veikia demotyvuojančiai ir tik skatina dar didesnę pagiežą.
Kiekvienai visuomenei yra svarbu rasti balansą tarp stiprėjančių konkurencijos gniaužtų ir augančių nusivylimų skaičiaus bei nukreipti visa tai konstruktyvia linkme, idant tai netaptų augančiu nusivylimu ar desperacija. Tokiu atveju itin svarbi dominuojanti kultūra, konkrečiai – jos motyvaciniai aspektai, galintys stipriai pakoreguoti mūsų nuostatas ir veiklą. Pavyzdžiui, jei atsimušame į geležinę demotyvacijos (“nieko nebus”, “kokia nesąmonė”, “tavo vietoj nerizikuočiau” ir t.t.) sieną, silpnesnės motyvacijos piliečius tai gali užgesinti negrįžtamai. Paminėtina tai, kad ištisa demotyvacijos virtinė gali būti išlieta nebūtinai nukreipiant ją į kito sumenkinimą ir net ne dėl konkrečių asmeniškumų. O tiesiog todėl, kad nusivylimas, nepasitenkinimas ir bambėjimas yra labai populiari laikysena, tarsi tarnaujanti kaip terapijos priemonė (pvz., tau nepasisekė?! Čia niekis, tu paklausyk kaip man nepasisekė... ). Ilgainiui tai tampa dalies žmonių identiteto dalimi, o bambėjimas netgi teikia pasimėgavimą, nesusimąstant apie potencialią žalą.
Kiekvienai visuomenei yra svarbu rasti balansą tarp stiprėjančių konkurencijos gniaužtų ir augančių nusivylimų skaičiaus bei nukreipti visa tai konstruktyvia linkme
Priešingas pavyzdys būtų kontrastingoji JAV, kur dominuoja pozityvizmo ir motyvacijos kultas. Kiekviena iniciatyva tiek pažįstamų, tiek nepažįstamų tarpe palydima palaikymo šūksniais – “šauni idėja”, “bandyk ir pasiseks”, “eik ir nugalėk” ir t.t. Žinoma, nemažai tautiečių tokią prieigą kritikuoja (vėlgi – tas prasimušantis skepsis) neva tai tik mandagumo frazės, kuriose “nėra širdies” (suprask – nuoširdumo). Tokiu atveju norisi klaustis kas yra geriau – motyvacija be širdies ar demotyvacija su širdim? Bet kokiu atveju tai liudija bendresnes kultūrines nuostatas, asmenį kreipiančias pozityvumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo link. Dar daugiau, tai teikia pasitikėjimo savo jėgomis.
