„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dainius Genys: Kai rankos muša kojas

Rytų Europos studijų specialistai iš Harrimano instituto Kolumbijos universitete ruošia studijų projektą, kurio objektas Lietuvos aukštojo mokslo reforma. Mokslininkai domėsis pokomunistine transformacija. Konkrečiau – analizuodami Lietuvos simbolinių kultūros centrų (universitetų) indėlį laisvės siekyje, intelektinės minties refleksiją bei gebėjimą ugdyti laisvą žmogų, sieks aprašyti lietuvių savivaldos regresą.
Dainius Genys
Dainius Genys / Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Žinoma, juokauju, tačiau tokia tikimybė reali, kaip ir nerimas, kylantis apie tai susimąsčius. Kur gi problema ir apie ką apskritai čia kalbu?

Dvi aktualijos, neabejotinai turėsiančios stiprų poveikį šalies raidai jau netolimoje ateityje, tai migracija ir aukštojo mokslo politika. Abi sulaukia išskirtinio dėmesio, bent jau kalbų lygmenyje. Kuo reikalai rimtesni, tuo nuomonių daugiau. Deja, tai nebūtinai koreliuoja su išmintimi. Na, pavyzdžiui, ką ir kaip reiktų daryti, atrodo, žino visi. Net ir tie, kurie nei yra šiek tiek rimčiau keliavę, nei lankęsi universitete. Juokaudamas kolega sako – įdėmiau įsiklausius ir arklį būtų galima išgirsti reiškiant nuomonę bei nuoširdžiai tikint josios nauda.

Revoliucijos šaukliai vienareikšmiškai nesutaria dėl įvairialypių jos pasekmių, tačiau daugelis nujaučia vieną – ji naikins darbo vietas.

Galbūt čia ir slypi paprastumo spąstai – kuomet viskas visiems žinoma iki tiek, kad nusibodę, galima netrukdomai priiminėti pačius banaliausius sprendimus. Nors tikslai formuojami prisidengiant visuomenės interesu, tačiau praktiniai veiksmai skatina priešingus rezultatus.

Na, pavyzdžiui, atidundanti ketvirtoji pramonės revoliucija, kurios kertiniai atributai – išmaniosios technologijos, robotika ir dirbtinis intelektas – ne tik atneš savus iššūkius, bet ir naujai aktualizuos mokslo bei žinojimo svarbą. Nėra abejonių – reformuojant aukštąjį mokslą tą reikia turėti omenyje. Revoliucijos šaukliai vienareikšmiškai nesutaria dėl įvairialypių jos pasekmių, tačiau daugelis nujaučia vieną – ji naikins darbo vietas. Ten, kur ilgus dešimtmečius žmogus buvo nepakeičiamas, netrukus stos mašinos, o ištisos profesijų gildijos teliks istoriniais prisiminimais. Pagirtina, kad ir Lietuvoje siekiama į tai atsižvelgti. Shaqtin‘ a fool laidos verti epizodai, kuriais siekiama tai daryti.

Nors jau netrukus galime nebežinoti, kokių profesijų neliks, pas mus siūloma judėti link ankstyvos specializacijos ir labiau specifinio (praktiškai pritaikomo) profesinio rengimo. Tuo tarpu gilesnio mąstymo, kritinės refleksijos ir analizės įgūdžių aktualumas kybo po didžiuliu klaustuku. Nors tuo pat metu ne kas kita kaip vaizduotė ir gebėjimai sukurti kažką naujo taps sėkmingo konkurencingumo laidininkais. Žvelgiant, kaip kol kas vyksta pasirengimas aukštojo mokslo pertvarkai, neapleidžia įtarimas, jog visi šie svarstymai izoliuojami kaip antraeiliai ir mažasvarbiai.

Kaip šiame kontekste iškyla valdžios siekiai sureguliuoti (?!) tiek aukštąjį mokslą, tiek migraciją?

Tiesą pasakius, gan ironiškai. Užuot stiprinus universitetų potencialą ir tikėjus, kad bent kažkiek pavyks prilaikyti tuos, kurie siekia aukštųjų studijų ir tiki, kad kai kurie mūsiškiai universitetai gali jiems padėti, pastarieji klupdomi ant kelių. Lietuvoje universitetai priversti nešioti išlikimo scenarijų pasiūlymus, kurie iš esmės nei bus rimtai svarstomi, nei traktuojami. Ne tik universitetų autonomija, bet ir kiekvieno dėstytojo autoritetas yra pervažiuotas administracinės galios tanku. Ciniškesnis sąmokslininkas galėtų įtarti preciziškai rezgamą antrąją „Strekoza“ plano dalį, kurio esminis tikslas – žlugdyti intelektinį potencialą ir parodyti nepriklausomųjų vietą augančios valdžios koncentracijos akivaizdoje.

Užuot praktiniais darbais rodžius pasitikėjimą ir bandymą įpūsti gyvybės tuštėjantiems regionams, centrine ašimi formuojant universitetų tinklą regis renkamasi valdžiažmogių citadele tampanti sostinė.

Jei dar buvo galima idiliškai viltis, kad Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių universitetai lygiuosis į Bergeno, Trondheimo ar Tromso universitetų vaidmenį, suvokiant juos kaip tiesiogiai prisidedančius prie artimiausios aplinkos pagerinimo ir konkurencingumo didinimo, tai šiandien aiškiai atsisakoma universitetą suprasti kaip regiono stagnacijos priešnuodį.

Vėlgi, galbūt kažkam pasirodys ironiška, jog svaidantis vidinės migracijos žaibais bei dramatizuojant regioninio patrauklumo deficitą elgiamasi diametraliai priešingai. Užuot praktiniais darbais rodžius pasitikėjimą ir bandymą įpūsti gyvybės tuštėjantiems regionams, centrine ašimi formuojant universitetų tinklą regis renkamasi valdžiažmogių citadele tampanti sostinė. Tuo tarpu regionų gerovę siūloma skatinti verslininkams, pačiai valdžiai nesiimant ten investuoti.

Regis, net ir ten, kur bent kiek įmanoma pristabdyti eiklias dalies potencialių migrantų kojas, rankos muša ir veja lauk. Kažkam dėl to turėtų būti gėda. Bet negi kas prisipažins.

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Pasakų galia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs