Rinkimus kur kas lengviau laimėti rinkėjams „pardavinėjant“ neužtikrintumą, nesaugumą, baimę. Įbaugintiems žmonėms nebe taip rūpi idėjos, vertybės, kandidatų biografijos. Jie kur kas labiau linkę kliautis viešųjų ryšių specialistų suformuotais geresnio gyvenimo vilties šablonais.
Nors Lietuvoje rinkimų psichozė dar neprasidėjo, nepastebėti artėjančių rinkimų nuotaikų nebeįmanoma. Antai, neseniai nuvilnijo nemažai komentarų apie premjero emocinę išklotinę ir stebėjimąsi prasta visuomenės nuotaika.
Daugelį stebino tai, kad vyriausybės galva, išbuvęs valdžioje ištisą kadenciją ir beveik ne tik ne(su)valdęs politinio proceso (ko vertos vien ministrų kabineto narių paieškos ir skyrimo peripetijos), bet ir neskyręs sisteminio dėmesio socialinėms visuomenės problemoms (nepaisant kalbų, nei socialinės apsaugos, nei kultūros, nei švietimo sritys nesulaukė tinkamų reformų), ima stebėtis dėl prastos visuomenės nuotaikos.
Kita vertus, nesikabinėjant prie premjero ištransliuotos žinutės, galime įvertinti išryškėjusį atotrūkį tarp skambių lozungų apie reikiamybę kelti visuomenės gerovę ir vis prastesnės visuomenės savijautos (ypač pažeidžiamiausių visuomenės grupių).
Artimiausiu metu visos politinės jėgos ims stebėtis ir sės dar didesnę paniką visuomenėje: kaip viskas blogai, kaip turi būti geriau ir kaip jie žino, kaip reikia daryti.
Atskirų tyrimų nusipelno atsakymų paieškos į klausimus – kaip mūsų politika tapo elitistinė ir kaip politikos orientavimas į paprastą žmogų tapo pigiu populistiniu lozungu. Juk tokia retorinė konstrukcija tesutinkama populistų arba marginalų kalbose. Kas nuoširdžiai tiki, kad priešrinkiminis dėmesys visuomenei ir socialinėms problemoms koreliuos su porinkimine politika? Nori nenori išlenda politikos legendos AMB tezė – rinkimų pažadai yra viena, o porinkiminiai darbai – kita.
Šiandien mielai kalbama apie naujas galimybes, konkurencingumą, reikiamybę auginti BVP, pridėtinę vertę, efektyvumą, darnią plėtrą ir t.t., bet labai retai kalbama apie konkretų naudos gavėją. Paprastai kalbant – kaip didžiosios idėjos pajungiamos žmogaus naudai ir kam tarnauja konkretūs politiniai sprendimai? Kokiomis investicijomis bus kuriama konkreti nauda ir kas bus jos gavėjai?
Daugeliu atvejų, politika remiama abstrakčiomis idėjomis ignoruojant visuomenės pliuralizmą ir socialinę įvairovę. O juk kalbant apie visuomenės nuotaiką, sukurti efektyvios politikos neatsižvelgiant į visuomenės daugiasluoksniškumą ir iš to kylančius skirtingus (kai kuriais atvejais netgi kontrastuojančius) interesus, beveik neįmanoma.
Lietuvoje dažnai dominuoja objektyvistinis saugumo aiškinimas, tikint, jog tikslaus žinojimo pagalba įmanoma suvaldyti rizikas ir grėsmes. Tai būdinga daugeliui sričių, pradedant saugumu ir baigiant švietimu. Tačiau pamirštama konstruktyvistinė saugumo dedamoji.
Trūksta supratimo, jog nuolatinis kalbėjimas ir skirtingos saugumo būsenos interpretacijos kartu eskaluoja neapibrėžtumą. Kaip yra pastebėjęs vokiečių sociologas U.Beckas, rizikos ironija yra ta, kad dažniausiai ji negali būti įveikiama žinių gausa, bet priešingai, yra žinių gausos rezultatas.
Tokia jau politinio proceso dalia, jog kandidatai neišvengiamai eskaluoja neigiamus esamos vyriausybės (ir atitinkamai visos valstybės) funkcionavimo aspektus. O kita vertus, piešia ateities scenarijus. Nėra abejonių, jog artimiausiu metu visos politinės jėgos ims stebėtis ir sės dar didesnę paniką visuomenėje: kaip viskas blogai, kaip turi būti geriau ir kaip jie žino kaip reikia daryti.
Tačiau ar neapima jausmas, jog pastaruoju metu laimi net nebe tie, kas daugiausiai žada, bet tie, kas blogiau nupiešia egzistuojančią tikrovę? Jau kelerius metus liudijame, jog rinkimų laidininkas yra ne lyderystė, ne originalios, kilnios, perspektyvios ir žmonių poreikius atliepiančios idėjos, bet manipuliacija nesaugumu ir baime.
Akivaizdu, jog toks politinės legitimacijos principas yra neparankus esantiems valdžioje. Juk kaip gali sėti baimę visuomenėje, kai pats esi valdžioje ir atsakai už pastarosios gerovę? Lieka nustebti. O dar geriau, ilgametį visuomenės nerimą šviežiai aktualizuoti ir paversti iššūkiu, kurį galės atliepti naujieji rinkiminiai šūkiai...
Nesaugumo ir baimės pramonėje dilemos akistaton stoja ne tik politikai bet ir ekspertai. Kiekvienam tenka apsispręsti: ar ir kaip kalbėti apie esmines problemas bei prisidėti prie neužtikrintumo eskalavimo; ar tylėti ir leisti įvykiams tekėti sava vaga, atveriant kelius potencialių kvailysčių bujojimui?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Ar lemta lietuviams būti alkoholikų tauta?
