Idant būčiau suprastas teisingai, patikslinsiu: iš tiesų manau, kad Kalėdos yra išskirtinis laikotarpis nusidažantis skirtingais kontrastais vartotojiškumo aplinkoje.
Kalėdiniu laikotarpiu išryškėjančio kontrasto ignoruoti tiesiog neįmanoma. Viena vertus, esame kviečiami mėgautis kalėdiniais pasiūlymais ir įsijungti į dovanų pirkimo maniją. Kita vertus, mums siūloma stabtelti, atsidėti susikaupimui, dvasinių vertybių išgryninimui.
Kaip įveikti netobulos tikrovės žabangas ir nenueiti lengviausiu keliu: stovint ilgose eilėse prie išrinktų dovanų apmokėjimo ir dėl visko keikiant vartotojiškumą? Kaip atrasti, pateisinti ir įprasminti save nelengvai apskaičiuojamoje ir kontrastingoje dviskalėje matricoje, kur vienoje kraštinėje matuojamas šventinis dvasingumas, o kitoje – perkamoji galia ir vartotojiškumo indeksas? Koks iš tiesų yra Kalėdų indėlis į, sociologijos klasiko E.Durkheimo žodžiais tariant, kolektyvinius jausmus bei kasdieninį visuomenės socialinį kontraktą?
Nesigilinant į kultūrines Kalėdų interpretacijas, galima paminėti, jog Lietuvoje tai visuomenės laukiama šventė, daugeliui (net ir nepraktikuojantiems krikščionims) neretai tai didžiausia metų šventė. Laikotarpis paprastai palydimas ne tik eglučių puošimu ir dovanėlių apykaita, bet ir idiliška stebuklų ir šventiškumo (nuo žodžio šventas, o ne šventė) viltimi. Anot masinių lozungų – tai laikotarpis, kuomet norisi būti geresniu ir prisidėti prie stebuklų (ar bent jau svajonių) išpildymo.
Kalėdos parodo, koks iš tiesų galėtų būti gyvenimas, jei visuomenė tolygiai (o ne pulsuodama) puoselėtų empatiją, jautrumą ir atidumą.
Šventiniame šurmulyje gimsta pareiga, o gal ir nuoširdus noras atlikti kažką gražaus ir kilnaus. Kalėdiniu laikotarpiu plevenanti dvasingumo skraistė nori nenori veikia mus primindama aplinkinius ir jų bėdas. Todėl sukaupę paskutinius empatijos likučius bandome įveikti savo egoizmą ir šioje šventinėje geradarystės ir egoizmo priešpriešoje įvesti balansą.
Kalėdų palaikoma didelių stebuklų viltis tuo pat metu maskuoja prozišką kasdienybę. Ką reiškia kalėdinės idilės afišavimas? Kiek šventinis gerumas plaukia iš vidinių mūsų nuostatų ir kiek yra išprovokuotas kalėdinio dirgiklio? Ką išduoda vilionė „per šventes būti geresniu“? Kad visuomeninei tvarkai palaikyti ir empatijai puoselėti gerumo pakanka kartą per metus? Ar tai, kad dažniau geresni būti nebegalim?
Lietuvoje ir pasaulyje žinomi moralumo teoretikai L.Donskis ir Z.Baumanas įžvalgiai aprašinėja adiaforos fenomeną. Sąmonės adiaforizacija – kai tam tikrose situacijose ar pasirinkdami tam tikrus vaidmenis žmonės sąmoningai išsižada etikos.
Paprastai kalbant, tai tarsi pasitraukimas iš žmogiškojo jautrumo zonos. Nesupraskit neteisingai – mes neišsižadame moralinio jautrumo per Kalėdas. Priešingai, neretai atrodo, kad tuomet mes jį itin puoselėjame. Kryptingai atliekame daug veiksmų – bandome įsijausti į nelaimėlių situacijas, daugiau aukojame, pagalvojame, kad kažkam blogiau nei mums...
Neretai atrodo, kad judame link empatijos, link nuoširdžių jautrumo formų. Paguodžiame save kalėdiniu laikotarpiu padarydami kažką kilnaus, gražaus ir jaukaus. Turbūt nebūtų sunku įrodyti, jog šiuo laikotarpiu žmonių dosnumas ir aukojimas ženkliai išauga. Bet juk būtent šis atotrūkis ir verčia sunerimti.
Kalėdos parodo, koks iš tiesų galėtų būti gyvenimas, jei visuomenė tolygiai (o ne pulsuodama) puoselėtų empatiją, jautrumą ir atidumą. Kalėdos – tai periodas, kuomet mes grįžtame į idilišką jautrumo zoną. Tarsi reversinis adiaforizacijos indikatorius.
Ar nebus taip, kad šiandien Kalėdos tapo tam tikra terpe, sustiprinančia jautrumo formas, kuomet daliname kitiems tai, kuo gyvename (ar bent jau trokštame) savo artimiausioje aplinkoje? Kita vertus, ar tai neapnuogina gan žiaurokos tikrovės, kuomet kasdienybėje (kai nebelieka empatijos ir jautrumo stiprintuvų), mes – tie mieli ir pasiaukojantys žmogeliai, tampame bejausmiais socialiniais mechanizmais, teatliekančiais „savas pareigas“?
Didžiausia drama plaukia ne iš to, ką darome ar ko nedarome šventiniu laikotarpiu, bet kaip stipriai šiuo laikotarpiu kontrastuoja šventinis ir kasdieninis elgesys? Kuo labiau tikite – ar tuo, kad kalėdinis laikotarpis tiksliau nusako jūsų būdą ir atskleidžia nuostatas, kuriomis vadovaujatės, ar tuo, kad tikslesnį portretą leidžia nusakyti kasdienis elgesys?
Šiandien Kalėdos mums daugiau kalba ne apie šventinį laikotarpį, bet apie kasdienybę. Prieššventiniu laikotarpiu norisi susimąstyti – jei šiomis dienomis tampame itin dvasingi ir ženkliai geresni aplinkiniams nei paprastą dieną ne šventiniu laikotarpiu, ar tai tikrai reiškia, kad Kalėdos pasitarnauja kaip ištisus metus susikaupusio gailestingumo ir empatijos vožtuvas? Ar tai kažkas kita?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Įtakingųjų spindesys nugalintųjų visuomenėje
