Tema tiek įelektrinta, kad vos išvydęs pavadinimą neretas pilietis nerimastingai ieško dešinės lango pusės viršutiniame kampe glūdinčio kryžiuko – uždaryti.
Daugybė garsių sociologų yra pasisakę vartojimo tematika. Tačiau savai įžvalgai išryškinti pasiremsiu visai kitos srities atstovu. Ir šis pasirinkimas, tikiu, bus netikėtas.
Clive'as Staples'as Lewisas (1898-1963) Lietuvoje kaip ir pasaulyje yra plačiai žinomas pirmiausia dėl septynių dalių kosminės serijos – Narnijos kronikos. Kur kas siauresniam ratui jis žinomas kaip vienas talentingiausių XX a. krikščionybės apologetų.
Sakoma, kad II-ojo pasaulinio karo metais per nacionalinę britų radiją skaitytas paskaitų ciklas, vėliau nugulęs į knygą – Tiesiog krikščionybė – įkvėpė ir sustiprino ištisą generaciją. Baigdamas anonsą, atliksiu paskutinę referenciją į dar vieną puikų, ir šiuo atveju esminį, jo kūrinį – Didžiosios skyrybos. Pastarąją rekomenduočiau kiekvienam, nepriklausomai nuo tikėjimo pažiūrų, ieškančiam literatūrinio deserto: galinga gero britiško humoro, skirtingų pasaulėžiūrų pasekmių analizės ir neišvengiamos nuostabos dozė garantuota.
Kas gi tokio ten aprašinėjama?
Skubu nuraminti, jog tai nėra dar viena knyga skirta šeimyniniams santykiams aptarti. Iš tiesų, tai gana asmeniškas C.S.Lewiso atsakas W.Blake‘o kitados aprašytoms Dangaus ir pragaro jungtuvėms. Skirtingai nei galima tikėtis, autorius nebando atvertinėti ar įtikinėti, jis tiesiog pakviečia susimąstyti.
C.S.Lewisas pragaro personifikacijai pasirinko ganėtinai neordinarų sprendimą – pragarą jis pavaizdavo kaip absoliutaus vartojimo sritį. Tai vieta, kur išpildomi visi asmens poreikiai vos apie juos pagalvojus. Daugelis suskubs paprieštarauti – kuo čia dėtas pragaras, juk tai svajonių vieta! Deja, tik iš pirmo žvilgsnio. Netruks paaiškėti, jog tokioje terpėje nebelieka vietos žmonių tarpusavio santykiams – visi užsiėmę asmeninių įgeidžių tenkinimu ir nebeturi laiko vieni kitiems.
Užbėgant kritikai už akių, šiuo atveju svarbu ne vartojimo kaip pragaro virtuvės sankaba, bet taiklus pasekmių identifikavimas. Nepriklausomai, kaip traktuosime vartojimą, sutikite, tikrovės, kurioje nebelieka vietos socialumo užuomazgoms, o visuomenės varomąja jėga tampa naujų daiktų poreikis ir bendravimas su jais, rojumi tikrai nepavadinsi. Prieš septynis dešimtmečius Lewisas įvardino tai, kas šiandien yra tapę populiariu truizmu bei kasdienių santykių elementarybe.
Bet, tiesą pasakius, didžiausia vartotojiškumo klasta, ne pats vartojimas. Gal net ne įteigimas, jog daiktai gali padaryti žmogų laimingą. Ilgiau nugyvenę ir daugiau patyrę, šią mįslę įmins nesunkiai – tai tik trumpalaikis kompresėlis, mažai tepadedantis gilesnių žaizdų gydymui.
Gausiai vartodami siekiame išryškinti savo individualybę, bet kadangi taip elgiasi absoliuti dauguma, rezultatai abejotini. Kitaip tariant, tikslas tampa horizontu.
Lewisas atidengia gilesnę vartojimo pasekmių plotmę puikiai parodydamas bene didžiausią nūdienos klastą – imituotą individo statymą į centrą, realiai pastumiant jį į periferijos glūdumą. Gausiai vartodami siekiame išryškinti savo individualybę, bet kadangi taip elgiasi absoliuti dauguma, rezultatai abejotini.
Kitaip tariant, tikslas tampa horizontu. Nuolatinis pasirinkimas, ką vartoti, sukuria sprendimo galios ir savotiško reikšmingumo iliuziją, bet realiai atitolina nuo esminių klausimų svarstymo ir uždaro alternatyvos neturinčiuose vartojimo pasirinkimuose.
Šiandien, įsivaizduoti, kad už kažką reikia mokėti daugiau, nei tai nustato rinka, yra nesuvokiama. Na, pavyzdžiui, dirbti mylimą darbą, jei rinkos sąlygos nesuteikia padoraus atlygio?! Ieškoti kolekcinio atviruko porą metų, jei to negalima atsisiųsti iš amazon?! Rinktis studijuoti humanistines disciplinas, nors jos nepaklausios darbo rinkoje?! Lygiai kaip sunku patikėti, kad ne milijonas gali įkvėpti kilniems žygiams. Nykstamai mažai beliko norinčių pagerinti pasaulį. Ir priešingai – uraganiškai gausėja minia, trokštanti ištirpti jame.
Banali vartojimo pasekmė ta, kad ji išplauna pagrindą bet kokiam kilnumui, net jei pastarąjį tesuprasime tik kaip akių atplėšimą nuo savanaudiško intereso. Na, pavyzdžiui, klausimas – koks tavo didysis gyvenimo planas? – šiandien daugelį ištinka it žaibas iš dangaus. Klausiantįjį, tuo tarpu, visada priverčia pasijausti nejaukiai. It savotišką moralistą, jaukiantį kortas ir besikišantį į kito asmeninę erdvę.
Manding klausimas dėl to nė kiek nesumenksta. Beviltiškumas, ištinkantis klausimo akistatoje, pareina anaiptol ne dėl klausimo neteisingumo ir ne dėl formuluotės. O tik dėl nuolatinio, ne visai sąmoningo jo nukėlimo neribotam laikui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Moralinės kultūros rudimentai
Dainius Genys yra VDU sociologas
