Universitetas ilgą laiką sietas su idėjų kalvyste, šiandieninėje diskusijoje vis labiau primena savotišką idėjų dykynę. Aukštojo mokslo tema prašyte prašosi gimberiškos analizės. Anot klasiko, „daug minčių šauna į galvą, deja, ne visos pataiko“. Gyvenimas turi stiprią ironiją. Ir nieko čia nepadarysi.
Rinkimų šurmulyje trumpam sužibusi viltis gerai nė neįsižiebusi gęsta tiesiog akyse. Profesionalų vyriausybė, žadėjusi efektyvią sisteminę aukštojo mokslo reformą, yra per žingsnį nuo dar vienos reformos organizavimo vardan organizavimo. Vėlgi, ironiška tai, kad gilėjant vadinamai universitetų reformos diskusijai, idėjų ir siūlymų, ką ir kaip daryti, mažėja. Viskas sukasi apie esminę „panacėją“ – universitetinio tinklo optimizavimą (kad ir ką tai reikštų). Nesant nei artikuliuotos vizijos, nei aiškių tikslų, ryžtas reformuoti auga it ant mielių.
Net ir atkakliausiems reformos šalininkams turėtų kirbėti bent keli elementarūs klausimai apie viziją, misiją, tikslus ir priemones. Kokius, tokia reformos kryptis kaip ji dabar pozicionuojama (žr. komentaro pradžią), suteiks rezultatus? Sunku įžvelgti ženklus, kuriais bus siekiama atrakinti kūrybinį akademikų potencialą ir sužydėti tarptautinėje arenoje.
Kartais sunku suprasti – ironija tai, pavojingas sarkazmas ar jau atviras pasityčiojimas, jog homo sovieticus logika, kuri istorijoje neatnešė beveik nieko gero ,išskyrus tautines traumas, pagaliau leis užkariauti pasaulį neregėtais rezultatais. Iš kur plauks ta naujoji tikrovė? Kas mato galutinį rezultatą ir žino, kaip jį pasiekti? Kokiais argumentais (de)mobilizuojama akademinė visuomenė? Kaip bus įtikinėjama kita eksperimentinių triušių... atsiprašau, jaunimo karta? Galiausiai, kokią įtaką šalies raidai ateityje turės siūlomi sprendimai?
Išblukusi aukštojo mokslo diskusija it savotiškas „Lietuvos geležinkelių“ istorijos flashback‘as. Neapleidžia jausmas, kad kalbose apie efektyvumą, konkurencingumą ir aiškią perspektyvą labiau dominuoja konkurencijos šmėkla nei mėginimas apmąstyti universiteto indėlį į valstybinės raidos iššūkius.
Nemažiau nusikalstama, nei noras reformuoti neturint aiškios vizijos, yra universitetų laikysena. Kartais apima nejaukus jausmas stebint pastarųjų polinkį pavojingai blefuoti žadant paslaptingą perspektyvaus rytojaus viltį. Regis, visi turi slaptą planą, kaip pažadinti universitetų ir aukštojo mokslo kūrybiškumo pradą, tik nenori to sakyti. Tarsi „duokit mums galią ir mes parodysim“. Bet kaip tai įmanoma nekalbant apie priemones ir rezultatus? Ar dėl to, kad niekas nežino siūlomos kombinacijos pasekmių, ar dėl to, kad netiki, jog bus kitaip?
Išlikimo instinktai tiek idėjas, tiek moralinius pasirinkimus pastumia į antrą, o gal net ir trečią planą.
Nustekenti universitetai patys mielai dalyvauja šiame disonansu skambančiame chore savotiškai išrėkdami beviltiškumą. Aklas pasidavimas reformavimo geiduliui liudija apie abejotinos vilties paieškas.
Manoma, kad ir kokios skausmingos reformos bebūtų, kad kiek teks nukraujuoti, galbūt pavyks išlikti. Bet juk išlikimo viltis neskatina idėjinės konkurencijos. Prie bedugnės slenksčio priremti universitetai ėmė konkuruoti grobuoniškais principais. Išlikimo instinktai tiek idėjas, tiek moralinius pasirinkimus pastumia į antrą, o gal net ir trečią planą.
Šiandien beveik neliko tokių idiliškų vertybių kaip pagarba, kilnumas, sąžiningumas. Visa tai vyksta idėjų kalvystėje, ateities lyderių ugdymo citadelėse. Ir tai beveik nekelia rimtesnės nuostabos. Na, galbūt išimtis gali būti tik keli mažiau pastebimi laisvų individų, nepraradusių moralinių orientyrų ir nuolankiai besirūpinančių už save didesniais sumanymais, sambūriai.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Egidijus Aleksandravičius: Patogioji amnezija, arba Kiek šaliai reikia universitetų
