Pritariau įsitikinimui, manding tikrieji lyderiai nevaikšto į tokio tipo konferencijas ir nėra baigę specialių seminarų anei buvo mokomi specialių mokytojų. Neketinu šiandien diskutuoti, kaip ir kodėl pasikoregavo manoji pasaulėžiūra. Minėta konferencija dėmesį patraukė prieš porą metų. Kodėl būtent ji? Juk Lietuvoje rengiamos bent kelios šiai sričiai skirtos konferencijos. Visų pirma todėl, kad pastaroji yra paremta krikščioniškomis vertybėmis. Kas? Kaip? Ar tikrai nesupainiojau žodžių?
Itin smalsavau sužinoti plačiau apie krikščionybės ir lyderystės santykius: pvz., kaip dera krikščioniškas nuolankumas su lyderių veržlumu bei avangardiškumu? Mano nuostabai, griuvo daugelis stereotipinių įsivaizdavimų. Netikėjau, jog įmanoma taip įkrauti savąsias aistros gyvenimui baterijas. Nenumaniau, kiek galima pasimokyti. Ne tiek lyderystės žavesio, kiek kūrybiškų praktinių problemų sprendimų. O juk yra iš ko. Šiais metais pagrindiniais pranešėjais buvo tokios asmenybės kaip Billas Hybelsas, Alanas Mullaly'is, Patrickas Lencionis, Melinda Gates, T.D.Jakes'as ir kiti. Jei kam šios pavardės mažai kalba, verta jas pagūglinti.
Lietuvos problema, tai nesugebėjimas esminių tikslų kėlimo, strategavimo ir realizavimo paversti veikiančia sistema.
Susidomėjusiems teks lukterti kitų metų arba medžioti DVD įrašus. Teatleidžia mielas skaitytojas už tokią ilgą įžangą. Juk ne reklamai čia susirinkome! Tad grįžkime prie temos. O tiksliau, nuo lyderystės pajudėkime prie kito pavadinimo punkto – NASA.
Apie NASA, tikiu, yra girdėję ne tik astronautikos mėgėjai. Priminsiu, jog JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija įkurta 1958 m. Jau 1961 m. garsiojoje kalboje J.F.Kennedy'is paskelbė – dešimtmečio pabaigoje amerikiečiai tikisi sėkmingai nuskraidinti žmogų į Mėnulį. Šiandien tai nebeatrodo super įspūdinga misija.
Laikais, kuomet technologinis progresas šuoliuoja svaiginančiais tempais, o sėkmingos ekspedicijos jau vykdomos Marse, tai priimame tik kaip istorinį faktą. Tačiau anuomet, tai buvo itin ambicingas tikslas. Tiesą pasakius, jis labiau atrodė neįmanomas nei įmanomas. Juk nieko panašaus nebuvo atlikta. Taip, J.Gagarinas jau buvo pakilęs į kosmosą bei apskriejo Žemę. Tačiau išsilaipinti Mėnulyje?! Visai kito lygio ambicija.
Vienas iš minėtos konferencijos pranešėjų Chrisas McChesney, anot „The Wall Street Journal“, pagarsėjęs dėl kelių bestselerių (pvz., „Keturios vykdymo disciplinos“) NASA patirtį pasitelkė atskleisdamas planavimo ir vykdymo suderinamumo svarbą. Jis pastebi, kad neretai galvojant apie tokius sėkmingus projektus dalis detalių mums praslysta pro akis. Tarsi pakanka išsikelti tikslą ir belieka jį pasiekti.
Anot Ch.McChesney, tokio sudėtingo tikslo įgyvendinimas niekada nebūna lengvas nei savaime suprantamas. Šiuo, kaip ir daugeliu kitų, atveju, įgyvendinimą lydėjo naujų technologijų kūrimas, beprecedenčių sprendimų priėmimas ir, žinoma, – stipriai alsuojantis viešas spaudimas bei pakankamai trumpas laiko tarpas misijai įgyvendinti.
Tikslui pasiekti reikėjo įveikti kelis esminius iššūkius. Sukurti transporto priemonę, gebančią įveikti atstumą iki Mėnulio ir atgal. Sukurti navigacijos sistemą, leisiančią nepasiklysti kosmose. Galiausiai, patobulinti astronauto kostiumą. Iškristalizavus šiuos tris tikslus, sukurtos trys komandos jiems realizuoti. Jos dirbo atskirai, bet kartu tampriai bendradarbiavo, keisdavosi informacija. Sukurtas misijos įgyvendinimo priežiūros komitetas, pakviesta galybė konsultantų ir pritraukta daugybė aptarnaujančio personalo, besirūpinančio įvairiausiomis smulkmenomis. Ch.McChesney šią NASA misiją analizuoja kaip pavyzdingą organizacinę struktūrą, leidusią sėkmingai pasiekti beprecedentį tikslą.
Ir išties, NASA sėkmė Mėnulyje parodo JAV planavimo ir vykdymo galimybes bei organizacinį racionalumą. Sugebėjimą ne tik kelti ambicingus tikslus, bet ir juos sėkmingai realizuoti. Ilgainiui ši misija tapo JAV galimybių vizitine kortele, amerikiečių pasididžiavimo simboliu.
Išsiaiškinome dvi pavadinimo dedamąsias – lyderystę ir NASA, o kuo čia dėta Lietuva? Skubu nuraminti, tikrai nesiūlau imtis lyderystės užkariaujant kosmosą. Aptartas atvejis pasitarnauja kaip nebloga pamoka, paryškinanti kai kurias strategavimo spragas.
Lietuvos problema, tai nesugebėjimas esminių tikslų kėlimo, strategavimo ir realizavimo paversti veikiančia sistema. Sukurti tokią viešų reikalų valdymo organizacinę struktūrą, kuri leistų pasiekti ambicingesnius tikslus bei mėgautis džiaugsmingais rezultatais. Kažin ar kas puls ginčytis dėl analogiškų pavyzdžių stygiaus. Ko gero, ryškiausia pastarojo laiko Lietuvos sėkmės istorija tai gana sėkmingas energetinio saugumo klausimo sprendimas. Kita vertus, įdėmesnis pilietis ir čia pasiginčys dėl kai kurių aspektų.
Įdomu tai, kad turime sektinų individualių pavyzdžių, iš verslo, meno, akademinio pasaulio, tačiau gerosios praktikos itin sunkiai prasimušą į viešąjį sektorių. Ir tai vėl ir vėl skatina diskutuoti apie lietuvio santykį su viešuoju interesu bei jo gebėjimus racionaliai organizuoti viešojo sektoriaus veiklą.
Žvelgiant į nesibaigiančias reformas sunku aptikti ambicingesnių tikslų, patrauklių idėjų ir nuoseklaus įgyvendinimo. Galiausiai, net ir vidutiniški tikslai ne visada įgyvendinami. Ar nėra taip, kad skubos ir kitų išcentrinių jėgų inercija tiek išbalansuoja siekinio esmę, jog rezultatas smarkiai nukrypsta nuo to, kas pradžioje buvo sugalvota ir įvardinta kaip esminis tikslas?
Ar nebūtų verta prieš imantis bet kokios naujos reformos pasisemti planavimo ir įgyvendinimo patirties? Atsakyti sau – kuri lietuviškojo strategavimo dedamoji gadina reikalą, ką reiktų koreguoti pačiame reformos įgyvendinimo procese?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Paguodos altorius
