Lengviausia viską nurašyti kitiems, pavyzdžiui, tiesiogiai su įvykiais susijusiems ar tiems, kurie turėjo būt susiję, kaip antai – atsakingoms institucijoms, gelbėjimo tarnyboms, kaimynams ar didžiosioms problemoms – alkoholiui, nedarbui, moraliniam nuosmukiui ir t.t. Kad ir kaip būtų, Saviečių tragedija yra didžiulis smūgis mūsų visuomenei.
Stebint Saviečių įvykių kaltininko vaizdavimą viešumoje, jo apibūdinimas taip pat nesunkiai atitiktų baisiausius literatūrinių ar kinematografinių piktadarių prototipus.
Įvykių akivaizdoje nori nenori tenka vėl ir vėl prisiminti sociologo Z.Baumano įžvalgas apie kasdieninį blogį. Ypač jo pastabą apie šiuolaikinio blogio šaknis. Moderni vaizduotė mums perša mintį, jog didžiausi piktadariai tai kažkokie siaubūnai, tarsi nežmoniški monstrai, atklydėliai ar tiesiog baisūs žmonės. Tarsi išimtis iš taisyklės. Nepageidautinas intarpas į darnią visuomenę.
Stebint Saviečių įvykių kaltininko vaizdavimą viešumoje, jo apibūdinimas taip pat nesunkiai atitiktų baisiausius literatūrinių ar kinematografinių piktadarių prototipus.
Ir išties, įvykiai ištransliuoti it sėkmingas aštraus trilerio siužetas. Nesunku pastebėti kryptingą fotografų darbą vizualizuojant skurdžiausius ir labiausiai šokiruojančius paveikslo kampus, reporterių pastangas išryškinant tragiškas detales ir afišuoti situacijos skausmingumą.
Išsamiame naujienų sraute tragedijos smulkmenos nupasakotos ne tik su šveicariška precizika, bet ir kūrybinga tragizmo bei skausmo architektonika. Nesupraskit neteisingai, neperšu nenaujos idėjos, jog dėl visko kalta žiniasklaida. Manau čia esama gilesnių dalykų nei vien patenkinti visuomenėje populiarų tragizmo poreikį.
Dar kartą grįžkime prie straipsnelio pradžioje kelto klausimo – kokios prielaidos leido susiformuoti tokiam blogiui? Iš kur tas monstras? Kas jį sukūrė? Juk, ko gero, tas, kas sukūrė tokį blogietį, turbūt yra nepalyginamai didesnis niekšas, jei paleido jį į laisvę?
Minėtasis Baumanas, analizuodamas bene baisiausią XX a. košmarą Holokausto vardu, netikėtai atrado, jog didįjį blogį kūrė ne monstrai, ne siaubūnai, bet paprasti žmogėnai, iki tol nepasižymėję nei polinkiu į smurtą, nei į sadizmą.
Didelės paslapties nėra ir čia – mes, visa visuomenė sukūrėme (ar bent jau leidome atsiskleisti) Saviečių tragedijos kaltininką. Todėl ne kaltųjų paieška, bet visuomeninių santykių, kuriuose gimė toks žiaurumas, analizė turėtų būti prioritetinis klausimas.
Iš čia ir atsakymas apie pagundą nužmoginti Aurelijų B. Dalykas tas, kad mums, visuomenei, daug lengviau situaciją priimti įsivaizduojant, jog dėl visko kaltas monstras, bet ne mums įprastų socialinių santykių dėsniai.
Juk iki tragedijos apie Aurelijų B. daugelis nebuvo girdėję. Net ir vėliau iš įvairių šaltinių plaukiančios charakteristikos neleidžia kaltininko vienareikšmiškai tipologizuoti kaip patologiško maniako ar išskirtinio monstro.
Taip, šeima turėjo problemų, kurias vieni pavadintų didelėmis, kiti panašiomis kaip ir daugelio kitų. Nesutinkat? O juk žvelgiant retrospektyviai galime daryti prielaidą, jog įvykiai iki tragedijos niekam neatrodė katastrofiški, antraip kodėl nebuvo imtasi prevencinių priemonių?
Mums, visuomenei, daug lengviau situaciją priimti įsivaizduojant, jog dėl visko kaltas monstras, bet ne mums įprastų socialinių santykių dėsniai.
Todėl mintis, jog gyvename tokioje socialinėje terpėje ir kiekvienas prisidedame prie kūrimo jos tokios, kokioje gali įvykti tokia tragedija, skamba itin nejaukiai. Todėl mums priimtiniau kaltininką Aurelijų B. įvardinti piktadariu, monstru, sadistu ar kitomis demonizuojančiomis metaforomis nei vardu. Mums pernelyg skaudu situaciją priimti kaip kasdieninių santykių patologiją.
Po masinių žudynių Norvegijoje 2011 m. daugelis stebėjosi, kaip toks monstras kaip A.Breivikas nesukelia norvegų paniekos? Juk mūsiškoji tragedija sukėlė tikrą visuomeninio nepasitenkinimo bangą. O tada stebėjomės, kokie šiauriečiai šalti ir nejautrūs savajai tragedijai.
Sugebėjimas atsilaikyti pagundai demonizuoti siaubūną ir nenurašyti tragizmo pamišimui reikalauja itin tvirtos pozicijos, šaltakraujiškumo ir gilios refleksijos. Reikalas tas, kad norvegai puikiai suvokė, jog siaubūnas subrendo ne kur kitur, o toje pavyzdinga laikytoje visuomenėje.
Todėl didesnis dėmesys nukreiptas ne į kaltininko demonizavimą, bet į sisteminių problemų analizę. Pripažinimas, kad ir koks skausmingas jis bebūtų, jog Saviečių tragedija yra visos Lietuvos (ir kiekvieno iš mūsų) tragedija, yra svarbus žingsnis. Šioje situacijoje itin svarbu suprasti sisteminius visuomenės funkcionavimo aspektus, sudarančius prielaidas tokioms tragedijoms. Juk tai ne pirma panaši tragedija. Deja, galimas dalykas, ir ne paskutinė.
Nenormalus normalumas žeidžia socialinius jausmus, iš to ir kyla masinė neapykanta bei keršto poreikis, bet sykiu ir liudija apie gilesnes problemas. Visų pirma išvešėjusį anomijos mastą.
Anomija tai dar XIX a. pab. sociologijos klasiko E.Durkheimo apibrėžtas reiškinys, indikuojantis visuomeninių ryšių susilpnėjimą, visuomenės priimtų taisyklių menkėjimą bei dėl to menkstančias dorovinio elgesio normas.
Būtent anomijos reiškinys leidžia paaiškinti kada, kaip ir kodėl žmonės praranda socialinę integraciją, nuostatų laikymąsi, kuomet iškyla dezintegracija, susvetimėjimas, nusivylimas ir kitos socialinės negandos, nutiesiančios kelią tokiems negatyviems reiškiniams kaip menkavertiškumas, apatija, nusikalstamumas, alkoholizmas ir t.t.
Anomija riboja individo gebėjimą įprasminti savo gyvenimą bei, skatindama nepasitikėjimą tiek savimi, tiek aplinkiniais, formuoja dorovinį vakuumą ir riboja gyvenimo kokybės augimą. Anomijos poveikis gan klastingas, ji nėra lengvai atpažįstama kasdienybėje, bet savo pilkuma nepaliaujamai atakuoja (o kai kuriais atvejais net ir persmelkia) individą bei provokuoja sunkiai nuspėjamiems poelgiams.
Ironija skaudi – įvykiai supurtė visuomeninius jausmus ir išryškino empatijos poreikį, bet tuo pat metu, visa situacija tapo empatijos stygiaus ir susvetimėjimo visuomenėje išraiška. Nėra keista, jog tokie įvykiai provokuoja visuomenines reakcijas, nuaidinčias „tvarkos valstybėje“, „griežtų bausmių“ ar „atsakingųjų demaskavimu“ poreikiais.
Akivaizdu, jog kalbėti apie krikščionišką atlaidumą tokiame kontekste būtų socialinė savižudybė. Keisčiau tai, jog beveik negirdime empatijos poreikio, ne tik kasdienės pareigos įsijausti, suprasti, bet ir sudrausminti, pagelbėti, padėti.
Yra sakoma, jog pakanka nedaryti gero, ir blogis užklumpa nejučia. Jam nereikia specialaus kvietimo. Reikalas tas, jog efektyviausias anomijos priešnuodis tai asmeninės empatijos ugdymas ir moralinio kodekso sutvirtinimas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Kalėdų nestebuklai
Dainius Genys yra VDU sociologas
