Šįkart pradėsiu nuo ilgesnės romano scenos.
Kaip ir nedaugelis likusių sveikųjų maro metu, ponas Granas atsakingai ėmėsi papildomų įsipareigojimų – dirbo padėjėju merijoje, sekretoriavo daktarui Rijė, o naktimis atsidėjo savo tikrajai gyvenimo aistrai – rašymui. Granas tikėjo literatūros galia. Jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad įmanoma sukurti tobulą sakinį, kuris persmelktų žmones, priverstų juos stabtelti, susimąstyti ir atiduoti pagarbą. Leiskite kalbėti personažo lūpomis:
-
Matot, daktare, aš noriu, kad tą dieną, kai rankraštis atsidurs pas leidėją, tas jį perskaitęs, atsistotų ir pasakytų savo bendradarbiams: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
Startinė sakinio, ties kuriuo vargo ponas Granas, formuluotė skambėjo štai taip:
-
Gražų gegužės rytmetį elegantiška amazonė jojo ant puikios kaštonės žydinčiom Bulonės miško alėjom.
Rijė, sudomintas tokios pradžios, norėjo sužinoti kas toliau. Tačiau Granas paprieštaravo, kad toks požiūris iš esmės neteisingas.
-
Čia dar tik bandymas. Kai man pavyks tobulai perteikti paveikslą, kurį regiu vaizduotėj, kai mano sakinys skambės sutartinai su tuo jojimu risčia, viens-du-trys, viens-du-trys, tada visa kita eis lengviau, o svarbiausia – nuo pat pirmos eilutės susidarys tokia iliuzija, jog bus galima sakyti: „Nukelkite skrybėles!“.
A.Camus parodo kaip kartais, patiems to nepastebint, mūsų varomąja galia tampa visai kitos jėgos nei mums atrodo. Net ir sumanius kažką didingo, neretai išaiškėja, kad mums svarbiau ne pačios idėjos realizacija, ne jos poveikis žmonijai, bet mūsų pačių įvertinimas. Taip atsitinka ir ponui Granui. Skirtingai nei gali susidaryti įspūdis, iš tiesų, Granas nebuvo nei savimyla, nei garbėtroška. Tačiau kūrybiniame kontekste, jam rūpėjo sukurti neišdildomą įspūdį kitiems. Literatūrinis talentas tebuvo priemonė. Talentas, kurio jis, deja, neturėjo.
Kritiškesnis pragmatikas greičiausiai suabejos tokia pono Grano interpretacija. Jis ko gero ženkliai sustiprintų cinišką veikėjo paralelę. Juk neretai gyvenime sąmoningai prisidengiama nuoširdžiu naivumu, baksnojama į sumanymo didumą, o vėliau stebimasi netikėtomis pasekmėmis.
Trumpam palikime literatūrinio inkliuzo pritaikymą nūdienos kontekste ir pereikime prie klausimo: kas bendro tarp politinės ir akademinės šių dienų tikrovės? Ar tik man atrodo, kad „gerėjantis“ gyvenimas Lietuvoje kažkaip stipriai susišaukia su „gerėjančia“ akademine realybe? O gal tai tik mūsų vaizduotės pokštas ir jokio tiesioginio ryšio nėra?
Ar didelis skirtumas tarp įtarimų korupcija ir įtarimų plagiatu? Tarp bandymo išlikti valdžioje prisidengiant neva pradėtų darbų svarba ir universitetų siekio nepradingti apeliuojant į tariamai novatoriško sumanymo reikšmę? Universitetų pritraukimo prie visuomenės realijų revoliucionieriai kaip ir kiti naujosios vadybos šaukliai pagaliau gali mėgautis rezultatais. Universitetas pagaliau atgręžtas visuomenei, deja ir akinančioms banalybėms.
Nepaisant kai kurių kontekstinių detalių, kokybiniai skirtumai tarp politinio ir akademinio gyvenimo standartų susitraukė akyse. Antai, palyginus neseniai, bene didžiausias priekaištas akademinei gildijai teko dėl to, kad kai kurie talentingiausi mokslininkai esti pernelyg užsisklendę savoje srityje ir atsiriboję nuo bendresnių kultūrinių reikalų. Tuo tarpu šiandien, tai pageidautina laikysena.
Kad ir kaip būtų, šis nedalyvavimas pateikė sąskaitą. Pravėrė duris, kur it iš Pandoros skrynios, ėmė plūsti neregėtos tamsybės. Šiandien viešai ir be jokios gėdos galima ginčytis dėl kabučių ir vadovėlių „naudojimo“ efektyvumo sėkmingai habilitacijos procedūrai. Nors imk ir rašyk paraišką naujam projektui!
Siurealistinės tikrovės scenos tiesiog stulbina absurdo dramaturgija – suspense‘as išlaikomas taip ir nepereinant bent jau prie akivaizdybių lygmens. Galybė žiūrovų – kolegos mokslininkai, studentai, tarybos nariai, gabieji ministerijos tarnautojai, naujų mokslo priežiūros kontorų darbuotojai ir kiti pasidauginę akademinio gyvenimo ruporai – stebi spektaklį. Manding ne vienas intuityviai įtaria – kažkas čia ne taip – bet negi pirmas sukrutėsi?
Kažkuriame veiksme, žiūrovams galėjo pasirodyti, kad progreso šauklys pakliuvo į spąstus ir jo epopėjai atėjo galas. Komisija įrodė (ar kam netikėtai?) beveik priešingai – tai visai ne nesėkmė, o neteisingai išaiškinta tikrovė. Kitaip, interpretacijos klaida.
Koks nors orveliškos satyros gerbėjas sakytų regime dvejamintę. Tuo tarpu viešieji ryšiai toliau įtikinėja – jei geriau pagalvotumėt, tokia situacija beveik privalumas. Svarbu žiūrėti plačiau. O kai reikia – siauriau. Žodžiu, pagal poreikį. Puolimas tuoj pasibaigs ir ims dėtis neregėti dalykai. Stovime ant geresnio (ar šviesesnio?! – vis painioju) rytojaus slenksčio! Įstabu yra stebėti didžiosios idėjos įsikūnijimo atšvaitus tikrovėje.
Perfrazuojant poną Graną, svarbiems politikams ir kitiems reikšmingiems strategams bandant jų tobulą vaizduotės reginį paversti nauju lietuvių gelbėjimo planu, sudėtingi aritmetiniai – viens–du–trys tipo – ketinimai, nuo pat pirmos eilutės tereiškia ne ką kitą, kaip trokštamo efekto siekinį: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Abstrakcijos problema
