Politologai ir viešojo gyvenimo komentatoriai jau pateikė preliminarius svarstymus apie galimus skirtingų partijų veiksmus situacijos akivaizdoje bei galimas pasekmes politinei sistemai. Prisimenant garsųjį anekdotą apie stebėtojo stebėjimą, norisi aptarti kai kurias išryškėjusias nuomonių tendencijas. Kokias reakcijas išprovokavo netikėtas akibrokštas ir ką apie visuomenę pasako kai kurios kunkuliuojančios emocijos?
Vertinant apibendrintai, iki šiol viešumoje nuvilnijusius komentarus, situacijos apsvarstymus galima sugrupuoti į tris tendencijas. Pastarąsias sąlygiškai galima pavadinti – 1) didžiosios politikos dalyvių reakcijos; 2) vertybinių-idealistų ir politikos ekspertų dvejonės; ir 3) plačiosios visuomenės nuotaikos.
Pradėti verta nuo to, kad pirmieji didžiosios politikos grandų pasisakymai buvo labai neartikuliuoti. Viena vertus, suprantama, jog netikėtas įvykis reikalauja šiek tiek laiko susivokti. Kita vertus, politinė korupcija nėra filosofinė abstrakcija su nesibaigiančia interpretacijų aibe.
Gana keista, kai politinės korupcijos akivaizdoje kažkas ima kalbėti apie „atsakingą“, „pagirtiną“, „vakarietišką“ laikyseną.
Darbo partijos skandalo įkarščio pradžioje pasisakymai buvo greiti, griežti ir negailestingi, o liberalų atveju ištiko tam tikra pauzė. Tai verčia suklusti – ar tai kalba apie abejojimą dėl faktų ir įtariamo nusikaltimo aplinkybių, ar apie pakitusias politinio elito vertybes ir nuostatas? (Ir tikrai, kokia kaltė, jei visi žino, kaip yra, ir daugelis elgiasi panašiai, tačiau tik kai kuriems išpuola už tai atsakyti?!)
Gana keista, kai politinės korupcijos akivaizdoje kažkas ima kalbėti apie „atsakingą“, „pagirtiną“, „vakarietišką“ laikyseną... Tarsi egzistuoja koks kitas kelias nei tik atsistatydinti įtariamajam. Dar keisčiau skamba tiek socialiniuose tinkluose, tiek žiniasklaidoje išsakyti kai kurių veikėjų raginimai nenuteisti pagrindinio įtariamojo ir nevaidinti teisuolių, nes „niekada nežinai, kaip gali pačiam atsitikti...“. Arba „man žmogiškai gaila Eligijaus“ (nes juk gali būti, kad tai provokacija!). Ir išties nesinori nuteisti be teismo, bet lygiai taip pat nesinori ieškoti pasiteisinimų ar imituoti kažką pozityvaus nelegalios veiklos atveju.
Sutikite, visa tai skamba mažų mažiausiai kontrastingai. Viena vertus, nesinori demonizuoti įtariamojo, bet, kita vertus, negali nepasigesti tvirtų principų ir aiškios pozicijos politinės korupcijos atžvilgiu. Nėra abejonių, jog greičiausiai jau visai netrukus, ramiai pasidėliojus strategines elgesio gaires, atsiras ir pasmerkimų, ir išteisinimų, ir sąmokslo teorijų.
Kad ir kaip būtų, jau dabar aišku, kad panašūs komentarai kalba apie tam tikras kai kuriuose visuomenės sluoksniuose egzistuojančias nuostatas, iš serijos, „visi ima, tik ne visus pagauna“. Po ilgamečio Darbo partijos korupcijos serialo skepsio dėl politikos skaidrumo tiek tarp besisukančių didžiojoje politikoje, tiek tarp eilinių mažutėlių apstu. Tiesa, niekas nesitikėjo, jog naujame trileryje pagrindinis vaidmuo teks liberalams. Neatsakytų klausimų daugybė, daugelis, matyt, ir liks migloje, tačiau norisi tikėti, jog teismas bus ir jis netaps vien formalumu spekuliacijų ir populistinių viražų spektaklyje.
Čia prieiname prie antrosios reakcijos. Jei profesionaliems politikos komentatoriams labiau rūpėjo diskutuoti, kokius pokyčius rinkiminiame šurmulyje sukels netikėtas „trigeris“, tai idealistams ir daugeliui liberalioms vertybėms prijaučiančių piliečių turbūt ne juokais susvyravo žemė po kojomis. Nuosekliai ir atsakingai dėliota lietuviškoji liberalizmo mozaika pabiro šipuliais. O juk kiekvienas žino, kad perklijuota ji jau kitokia.
Jei kam žmogiškai gaila E.Masiulio, tai man žmogiškai gaila dalies visuomenės, kuri buvo bepradėjusi tikėti atradusi naują jėgą, galinčią nuvesti visuomenę į geresnį rytojų.
Nepriklausomai nuo to, kaip bepasibaigs E.Masiulio epas, lygiai kaip nesvarbu, kokią taktiką bepasirinks naujasis liberalų vadas ar kokius komunikacinius žaidimus pradės visas sąjūdis, susvyravusiam prijaučiančiųjų liberalams pasitikėjimui atgauti prireiks ne vien kalbų, bet realių darbų.
Jei kam žmogiškai gaila E.Masiulio, tai man žmogiškai gaila dalies visuomenės, kuri buvo bepradėjusi tikėti atradusi naują jėgą, galinčią nuvesti visuomenę į geresnį rytojų. Visų tų idealistų, tikėjusių skaidria ir garbinga politika. Visų tų, kuriuos pats Masiulis mobilizavo aktyvesniam veikimui ir angažavo veikti, o dabar atmušė atgal.
Galiausiai, trečia, kokios reakcijos visuomenėje? Tų paprastų, nebūtinai liberalams prijaučiančių ir nebūtinai politiką išmanančių piliečių? Nėra abejonių, kad dideliame visuomenės demotyvacijos liūne šis įvykis tapo skaudžiu smūgiu. Akibrokštas greičiausiai sudrebino kiekvieną pilietį, nepriklausomai nuo ideologinių preferencijų. Klausimas it SOS žinutė šmėstelėjusi galvoje – kas ir kaip atstovaus visuomenės interesams, jei sistema korumpuota? Būtent rinkiminiame gausių pažadų ir geresnio gyvenimo iliuzijų fone galimas korupcijos faktas įgauna savitą skambesį. Disproporcija tarp lūkesčių ir tikrovės darosi neperžengiama.
Visuomenė, užuot pamačiusi bent kokią žadamo geresnio gyvenimo prošvaistę, išvydo graudžią politinio gyvenimo realiją. Pilietis eilinį kartą pastumtas į šalį ir paliktas su savo tikrove dorotis vienas.
Minėtas mano kaimynas nėra cinikas, bet mano bandymas kalbėti apie pasitaikančias politikų ir visos sistemos ydas bei kilnių idealų svarbą jam kėlė šypsnį.
Jau dabar aišku, kad tai pasitarnaus kaip geras pliūpsnis degaus žibalo į visuomenės nusivylimo ir demotyvacijos laužą. Dažnas pasakys, visuomenės interesas ir viešieji reikalai sau, o didžioji politika sau. Žirklės tarp vadinamojo administracinio, politinio elito, besiveržiančio vesti visuomenę pirmyn, ir to, kuo ir kaip iš tiesų gyvena visuomenė, dar labiau atsiskyrė. Greičiausiai tai taps akstinu naujiems „gelbėtojams“ ir „teisuoliams“ atverti naują panikos, nesaugumo ir nepasitikėjimo politine sistema sėjimo aruodą.
Kad ir kokia nuvilianti ši padėtis bebūtų, ji nebūtinai turi vesti link totalaus nusivylimo ar cinizmo. Norisi tikėti, kad ryškėjanti takoskyra tarp politinės sistemos įvaizdžio ir tikrovės galbūt bent daliai piliečių padės susimąstyti ir kritiškai pervertinti asmenines nuostatas valdžios atžvilgiu. Na, pavyzdžiui, galbūt, užuot vis ištiestu delnu žvalgiusis į valdžią (o atgal smūgis po smūgio gaunant niuksus į paširdžius), veikiau verta prisiminti savivaldos galimybę ir atsakomybę?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Kalbėti ar tylėti?
Dainius Genys yra VDU sociologas
