Idealu kai abu sandai sutampa, pavyzdžiui, rašyti taip, idant rašinys būtų perskaitytas didesnio būrio piliečių ir perteiktų sudetingesnės problemos esmę. Kad ir kaip būtų, vienas iš dažniausiai ataidinčių patarimų rašyti paprasčiau ir rinktis aktualesnes temas.
Jei poreikį supaprastinti tekstą ir daryti jį draugišką skaitytojui galima suprasti vienareikšmiškai, tai temos aktualumo problema nėra ir arkliui aiški.
Ar tai populiari problema ir skambus pavadinimas? O gal aktualumas sietinas su konkrečios problemos apmąstymo ir supratimo poreikiu, naujų argumentų svarba ir konkretaus žiūros kampo aktualizavimu?
Asmeniškai temos aktualumą siečiau ne tiek su forma, kiek su turiniu. Nors galima įtarti bujojant ir atvirkštinį variantą. Sociologą visada domina visuomenės dalyvavimas, reakcijos bei viso to priežastys. Šiuo atveju, norisi ,iš kur kyla visuomenės poreikis lengvesnėms žinioms?
Apie kuriančių žmonių patirtis sulaukiant daugybės pamokymų iš pažįstamų ir nepažįstamų piliečių įžvalgiai diskutuota žiniasklaidoje visai nesenai. Anaiptol nereiškia, kad pamokymų ar tiesiog kritikos intencija bloga.
Tikslumo dėlei reiktų atskirti argumentuotą, profesionalią ir kompetentingą kritiką, kuri kartais nors ir skaudi, bet visada verčia tobulėti. Ir tą, kuri plaukia iš simpatijų/antipatijų ir grindžiama ne tiek argumentais, kiek įspūdžiais, emocijomis, žodžiu, tautologiška išmintim.
Peršasi įspūdis, jog tauta reikalauja kritiškumo, kuris būtų populiariai ir lengvai suprantamai parašytas.
Žvelgiant giliau, ji suponuoja dvi prielaidas. Pirma, jei atsižvelgsim į pamokymų skaičių, įsitikinsim, kad kurti (nesvarbu ką) gali beveik visi. Antra, nepaisant kiekybės, tas kūrybinis potencialas daugeliu atvejų nėra gilus. Čia visų pirma kalbu apie „dažnai ir laiku“ išsakomas „mokytojų“ pastabas, kurių esmę galima apibūdinti siekiu išlengvinti kūrybinio objekto turinį ir formą dažniausiai pasinaudojant populiariais vaizdiniais, tropais ar net stereotipais.
Ryškėjanti skirtis tarp deklaruojamos rimtos, tačiau suprantamos ir žaismingos analizės poreikio, intuityvios pagalbos piršimo ir riboto gebėjimo priimti solidesnę analizę, magiškai atrodyti turėtų ne tik sociologui. Manding tai liudija specifinį žinių (o gal net ir žinojimo) poreikį visuomenėje. Peršasi įspūdis, jog tauta reikalauja kritiškumo, kuris būtų populiariai ir lengvai suprantamai parašytas.
Instinktyvus žmogaus poreikis viską suprasti ir paaiškinti dalykus čia ir dabar niekur nedingo. Ką, matyt, tik paliudija minėtas ryškėjantis poreikis jungti populiarumą su analitiškumu. Bet ar tai neprimena bandymo suderinti šilumą ir ledą?
Populiarumas ir lengvumas reikalauja daryti tam tikrus kompromisus. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų, straipsnių skaitomumas priklauso nuo skambaus temų formulavimo, tuo tarpu detalesnė analizė reikalauja argumentų išskleidimo, kas ne visada dera su teksto žaismingumu nei teksto lengvumu.
Kita vertus, nenoriu įpiršti nuomonės, jog tikrai geras tekstas gali būti tik perkrautas nuobodžių argumentų tiradomis. Bandau pasakyti, kad sudėtingų reiškinių apmąstymas ar svarbių problemų analizė paprastai nebūna lengva. Kitaip tariant, niekas tokių tekstų nesiima prieš miegą ar nuotaikai pakelti.
Sudėtingų reiškinių apmąstymas ar svarbių problemų analizė paprastai nebūna lengva. Kitaip tariant, niekas tokių tekstų nesiima prieš miegą ar nuotaikai pakelti.
Čia susiduriame su gan sudėtinga dilema: viena vertus, aplinkiniam pasauliui sudėtingėjant formuojasi poreikis lengvoms, suprantamoms ir paprastoms žinioms. Kita vertus, tai mums mažai padeda, nes paprastas (redukuotas) pasaulio supratimas jo visai nepaaiškina, o gal ir dar daugiau – atrodo gan karikatūriškai ir neretai tampa kontrproduktyvus.
Ar tokio šabloninio mąstymo poreikis neprimena grįžimo prie paprotinio, tradicinio mąstymo, kuomet požiūris buvo perduodamas iš kartos į kartą šeimyninių patirčių ir tradicijų pavidalu?
Šabloninio mąstymo ypatumas – turėti taisyklių rinkinį, kuris leistų susidaryti galutinę nuomonę, pagal kurią būtų galima vertinti visa kita. Toks mąstymo tipas atpalaiduoja nuo reikiamybės gilintis į konkretaus požiūrio loginę grandinę, t.y., kodėl prieinama prie būtent tokio požiūrio.
Paradoksalu, tačiau globalioje visuomenėje, kuomet duomenų srautai mus atakuoja kaip niekad intensyviai, toks modelis atgimsta ir bujoja kaip labai patogus. Juk tereikia sulyginti požiūrį su savu įsivaizdavimu ir tiesiog atmesti jį arba priimti.
Šabloninis mąstymas aktualizuojasi kaip duomenų skenavimo ir vertinimo metodas. Tuo tarpu analizė reikalauja laiko ir pastangų, kadangi verčia įsigilinti į konkretaus požiūrio priežastis (t.y., kodėl jis būtent toks). Kai kada netgi verčia įveikti asmenines nuostatas ir pripažinti klydus arba suvokti, kad pasaulis yra begaliniai įvairus.
Šabloninis mąstymas aktualizuojasi kaip duomenų skenavimo ir vertinimo metodas. Tuo tarpu analizė reikalauja laiko ir pastangų, kadangi verčia įsigilinti į konkretaus požiūrio priežastis.
Na, pavyzdžiui, ar mums pakanka vaizdinių bandant suprasti feminizmą, pabėgėlių klausimą, demokratiją ar krikščionybę?
Kaip skiriasi šis supratimas, jei remiamės vien dominuojančiais, paprastais ir aiškiais vaizdiniais? Ar tai tik lėkštas moterų parėkavimas, ar skausminga kova už lygias teises? Islamistų lengvesnio gyvenimo vaikymasis ar egzistencinis iššūkis paliekant tėvynę ir pereinant į kitą kultūrą?
Valdymo forma, įgalinanti korupciją ir galingųjų interesus, ar visų piliečių dalyvavimo ir viešos išminties dirbtuvės? Rigidiško, pabodusio ir neaktulaus mokymo primetimas ar Vakarų civilizacinio pamato, nuoširdumo ir vilties židinys?
Galima nesutikti su požiūriu, bet kur kas svarbiau suvokti to požiūrio ištakas, tą ištisą požiūrio formavimo grandinę, leidžiančią suprasti, kodėl jis būtent toks. Vargu ar išminties galima padauginti atsisakius išsamių apmąstymų ir diskusijų. Jei mes linkę pasitenkinti galutiniais vaizdiniais atmesdami jų atsiradimo priežasčių seką, ar neatrodo, kad išminties mums ne taip ir reikia?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: S.Alinsky'io talento poreikis Lietuvai
Dainius Genys yra VDU sociologas
