Skubu nuraminti įtarų skaitytoją – Kripštukas niekaip nėra susijęs nei su žymiausia (tiesa, dabar jau pažabota) Kauno Daktarų dinastija, nei su gausia medikų gildija. Iš tiesų, Kripštukas yra stulbinantis Juliaus Kaupo sumanytas personažas. Jis toks drąsus, jog nepabūgo leistis į tamsiausius požemius gydyti paties Belzebubo.
Apskritai, Kripštuko sugebėjimas įsivelti į pačius netikėčiausius nuotykius, susidurti su originaliausiais veikėjais, pateikti savitą erdvės bei laiko sampratą ir atverti neregėtus miesto slėpinius, ko gero, galėtų varžytis su tokiais kolegomis kaip Robertas Langdonas, Erkiulis Puaro ar netgi pačiu Šerloku Holmsu.
Akylesnis skaitytojas suskubs suabejoti – juk Kaupas buvo pasakų guru, bet ne romanistas. Šįkart nesivelsiu diskutuoti, ar ir kaip dėl to skiriasi personažų įtaigumas bei poveikis skaitytojui. Vienaip ar kitaip, tai suteikia progą apmąstyti – ar pasakų aktualumą galima racionalizuoti suaugusiems?
Ar ne smagu būtų turėti tokį simbolį kaip daktaras Kripštukas, primenantį, jog durys, atveriančios kelius į nuotykių bei išgyvenimų kupiną pasaulį, yra visai šalia mūsų?
Pasakos dažniausiai traktuojamos kaip vaikų žanras. Iš dalies taip ir yra. Kita vertus, neretai suaugusieji daug stipriau skendėja pasakose ir tai daro nuolat. Tiesą pasakius, pasakos taip pagauna, jog netgi užvaldo. Iš fikcinės tikrovės išsivaduoja ne visi.
Čia, beje, visai netinka posakis „gyvena it pasakoje“. Kalba eina apie kitokias pasakas. Pastarųjų pasakoriai nepripažįsta savo statuso. Priešingai – dedasi saką rimtus dalykus! Ir herojai čia dažniau neturintys jokio moralinio kodekso, nors be išimties vaidina kilnumo bei pasiaukojimo riterius. Šiandien tokias „rimtas“ pasakas seka kas netingi. Apsiribokime ir pavyzdžiu imkime tik valdžios segmentą. Ten visi tariasi žiną, ką ir kaip daryti siekiant gyvenimo pilnatvės. Deja, prasmės ir nuobodulio dėl to kaip nemažėja, taip nemažėja. Nereikia būti literatūros žinovu idant pastebėtum valdžios sekamas pasakas esant daug skurdesnes vaizduotės, seklesnes fabulos ir ironiškas moralės prasme.
Viena iš liūdniausių tokių pasakų pasekmių, tai tautoje besiformuojantis įsitikinimas, jog prasmingo gyvenimo apibrėžtys yra atitrūkę nuo mūsų. Pradedant – „vienas nieko nepadarysi“ ir baigiant „gyvenimas verda kitur“. Noras nusišalinti nuo prasmingo gyvenimo paieškų ir laimingo gyvenimo scenarijus tiesiogiai sieti su geografine platuma išduoda elementarų dalyką – abejingumą nuotykiams bei herojų deficitą.
Dar liūdniau, kad tai sukuria terpę antiherojų iškilimui. Bet tai jau kitos istorijos tema.
Tuo tarpu visiškai priešingas yra klasikinių stebuklinių pasakų poveikis. Ši savotiška fantazijos srovė kuria visiškai kitokią tikrovę. Pastaroji leidžia atsidurti įvykių centre ir kartu su pagrindiniu herojumi išgyventi aibę nutikimų. Pasakos, pateikdamos pasirinkimų paletę, indikuoja neteisingų sprendimų kainą bei suteikia progą skaitytojui apmąstyti individualius prioritetus.
Kažkas yra taikliai pasakęs, kad žmonės, skaitantys knygas, kur kas rečiau susiduria su nuoboduliu ir beprasmybe nei knygų neskaitantys. Kartu tai padeda kalibruoti vertybinį kompasą, palaiko aukštesnio teisingumo viltį ir gaivina tikėjimą žmogumi.
Ne kiekvienam yra prieinama literatūrinė vaizduotė, leidžianti kasdieninę rutiną paspalvinti stebuklinių įvykių potėpiais ar išryškinti dramines gyvenimo siužeto linijas. Bet ar ne smagu būtų turėti tokį simbolį kaip daktaras Kripštukas, primenantį, jog durys, atveriančios kelius į nuotykių bei išgyvenimų kupiną pasaulį, yra visai šalia mūsų?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Linkėjimai skeptikui!
