Dažnai pristatome save kaip krikščionišką tautą, juk anot statistikos, tokių esama daugiau kaip 80 proc. Tiesa, vertinant kai kuriuos svarbiausios krikščionių šventės šventimo įpročius, gali kilti abejonių. Neketinu eilinį kartą virkauti apie šventinės Kalėdų dvasios ar krikščioniško šventumo praradimą. Žmonės švenčia taip kaip nori. Ir nieko čia nepadarysi. Užtat ir įdomu pasvarstyti kaip ir ką švenčia lietuviai?
Pirmiausia kas krenta į akis, tai pomėgis sveikinti. Kai dar likus daugiau nei savaitei pradeda piltis sveikinimai, gerokai sutrinku – negi iš tiesų tiek daug sielų paliečiu per metus, negi buvau toks geras ir malonus? Nebesuprantu, kurie linkėjimai plaukia nuo draugų, kurie nuo pažįstamų, o kurie tėra atsitiktiniai? Visi linki jaukumo, gerumo, nuoširdumo! Sveikinimus gaunu ne tik nuo asmeniškai sutiktų žmonių, bet ir nepažįstamų pardavėjų. O kur dar tradiciniai „Mano gilės“, „Telios“, „Bitės“, SEB ir t.t. sveikinimai. Jei atmintis nepaveda, šiemet ir Mokesčių inspekcija linkėjo gerumo – įdomu būtų sužinoti, ką jie turėjo omenyje.
Įdomu, kada atlikti eksperimentą ir pamėginti šiuos sveikinimus užčiuopti empiriškai, t.y., pasinaudoti vienu kitu palinkėjimu ir apeliuoti į gerumą bei nuoširdumą derantis dėl mažesnės kainos ar prašant geresnio paslaugų paketo.
Nežinau kaip jums, bet man labiausiai patinka ramybės linkėjimas! Kas šiais neramiais laikais nenori ramybės? Ir vos tik su savo miesto gražuoliu (liaudyje žinomu „VW Polo“ vardu) išriedu į gatves suprantu – nei kas mane pažįsta, nei gerbia, nei apskritai linki ramybės... Ūžesys ir įtampa gatvėse prieššventiniu laikotarpiu pasiekia tikrą apogėjų. Pavažinėjęs bent pusvalandį spūstyse supranti, kad ramybės linkėjime yra tiek nuoširdumo, kiek Šventose Kalėdose šventumo.
Antras, suklusti verčiantis, linkėjimas – įsijausti į šventinę nuotaiką! Apsaugok nuo to mane Dieve! Žiūrėdamas į žmonių elgesį ir ieškodamas tos nuotaikos tematau nesibaigiančią skubą ir egzistencinį nerimą. Ar nebūtų geriau, užuot rašius galybę sveikinimų, taupyti laiką ir tas akimirkas paskirti tikrai brangiems žmonėms. Nesakau, kad nereikia dalintis džiaugsmais. Sveikinti kitus, net ir nepažįstamus, išties šaunu, bet tik tuo atveju, jei tai nuoširdu. Nebūkime įkalinti laikmečio normose ir užuot veidmainiškai linkėję jaukumo, gerumo ir nuoširdumo kitiems, skirkime akimirką visa tai išpildyti. Tai bus iškalbingiau už bet kokius žodžius.
Apie besaikį pinigų laidymą nereikalingiems daiktams, žinomą kaip dovanų pirkimas, jau prikalbėta pakankamai. Galbūt tik viena pastaba: nepameskime esminių dovanų rinkimo kriterijų, kas svarbiau – nupirkti ar nudžiuginti? Perdovanotos dovanos...
Po viso kelias savaites besitęsiančio šurmulio tauta staiga pradingsta dviem dienoms. Į kiekvieną šeimą neįlįsi, bet, sprendžiant iš palinkėjimų ir kitų ore tvyrančių šventinių prievolių, galima įtarti, kad visi imasi to praktiškai ir kuria šventinę idilę.
Ironija ta, kad prieš daugiau nei du tūkstančius metų pasaulį pakeitęs įvykis šiandien yra dėmesio centre, tačiau be daugybės žodžių ir didžiulių skaičių čekiuose nepalieka ryškesnio pėdsako mūsų bendrabūvyje.
Pošventiniame laikotarpyje inertiškai tebelinkime jaukumo, gerumo ir nuoširdumo, bandydami išspausti ne medinį šypsnį. Šventės praėjo ir gyvenimas grįžta įpraston vagon. Jaukumas, gerumas ir nuoširdumas, regis, ištirpsta kartu su naujo ryto aušra, o gyvenimas ir toliau teka sava vaga.
Tad ką gi mes taip stipriai šventėme?
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas
