Turgaus antropologija, šiaip jau, užima gana garbingą ir svarią vietą sociokultūrinės antropologijos aruode. Vienaip ar kitaip, būtent turgaus aikštė šimtmečiais tarnavo ne tik kaip pagrindinė prekyvietė, bet ir socialinio bei kultūrinio gyvenimo epicentras. Na taip, ne automobilių turgus. Ir, matyt, ne šiandienė turgaus interpretacija. Bet dėl eksperimento apsimeskime, kad tai panašūs reiškiniai.
Paprastai, vaikščiodamas turguje, teatleidžia filosofai už tokį šventvagišką prisilyginimą, esu linkęs laikytis sokratiškos nuostatos – kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia! Deja, šįkart tokia nuostata pasigirti negalėjau. Automobilio iš tikrųjų reikia! Matyt, mano kūno kalba išdavė intenciją, nes jau po kelių žingsnių buvau apsuptas pardavėjų. Nenorėdamas įžeisti nei pastarųjų, nei kitų potencialių pirkėjų, tepateiksiu kelias savųjų įspūdžių interpretacijas.
Kalbant krepšinio terminais – skirtingus pardavėjo ir pirkėjo miss-match‘us.
Asmeninė nuomonė ne nuomonė, o ekspertizė ne autoritetas. „Ką ten tie žurnalai rašo...“, „Ką ten tie laidų kūrėjai rodo...“, „Jei kalbėtume apie naujas mašinas, tai gal ir taip, bet dėl senų, tai aš jau dvidešimt metų tuo užsiimu ir žinau, kaip yra“, „Tu dar „Nuo ... Iki“ pažiūrėk...“. Teko girdėti neišgalvotų istorijų, kai turgun ateinama pirkti „Peugeot“, o išvažiuojama su „Audi“. Emocijų apykaitos slėgis aukštas, tad nekeista, kad išankstinė nuomonė ar kasdienių sprendimų racionalumas yra nusmelkiamas įvaizdžių galios.
Blogų mašinų nėra – yra tik nesusipratęs klientas. „Nu tai, blyn, tu ir lygini „Toyotą“ su „Citroenu“... Dar palygink „Opelį“ su „Mersu“...“ Tiesa yra reliatyvi. Faktai renkami selektyviai, o jų interpretacija priklauso nuo pardavimo objekto. Tai atveria galimybę kalbėti apie bet ką ir bet kaip. Viskas pateisinama ir nepateisinama tuo pačiu metu. Norėdamas galėtum įžvelgti idiokratijos pradžiamokslį.
Turguje esi pastatomas prieš ilgaamžę pardavinėjimų tradiciją. Čia viskas konkretu.
Konkretaus modelio funkcionalumo interpretacija priklauso nuo parduodamos mašinos. Na, pavyzdžiui, jei reikia parduoti „Citroen Picasso“, tuomet DS4 yra pinigų metimas į balą... Juk ką tu gausi? „Tik kelias papildomas plastmases ir daugiau chromo, o juk bazė tai ta pati.“
Perklausus, kodėl tuomet gamintojas kalba apie šią liniją kaip pasididžiavimą, atsakoma – „nežinau, ką jie ten kalba... Turbūt reikia kažkaip pateisinti pinigų paėmimą iš kliento... che che... O realiai, pilna Prancūzija ten tais DS‘ais važinėja, nematau aš jokio išskirtinumo“. Ir atvirkščiai, jei reikia parduoti DS serijos automobilį, o klausi apie „Citroen Picasso“, tuomet būsi įtikintas, kad tai nesulyginami dalykai. Juk DS tai pagrindinis gamintojo flagmanas!
Jei kam nors yra tekę domėtis parvežamų naudotų automobilių specifika, ko gero, būsite girdėję tokius teiginius: „Visos daužtos. Tik klausimas – ar gerai padarytos?“, arba „Visų rida atsukta“. Tačiau tikrovėje vaizdas diametraliai priešingas. „Ar šita daužta? Ką aš žinau, aš tokią parvariau...“ „Nestipriai, buvo pabraižyta, pats žinai, jei atostogaut mėgsti, kaip tie italai važinėja...“ „Ar atsukta rida? Aš ne Šerlokas Holmsas, netyrinėju.“ „Mašina parduodama tokia, kaip yra. Žiūrėk, analizuok, jei nepatinka, nepirk.“
Žodžiu, populiarėjantis argumentas – yra kaip yra – puikiai iliustruoja tautologinės analitikos gaires: lyg ir visiems aišku, kaip yra, bet elgiamasi priešingai. Tarsi eilinis pasažas iš politinės kasdienybės.
Kad ir kaip bežiūrėsi, automobilių turgaus šlovė apčiuopiamai pablėsusi. Pakito ne tik ekonominių santykių mastelis, neatpažįstami tapo ir kultūriniai signifikantai, taip sakant, reikšmės kodai ir socialinių elgsenų įpročiai.
Šiandien čia neberasi pačių reikšmingiausių personų. Nors dar gana neseniai pretenzingų vyrukų būta apsčiai. Nepajusi absoliutaus išskirtinumo ženklų. Daugeliui reikšminguolių svarbos pasaulis susitraukė iki jų pačių akiračio. Kažin ar čia berasi indulgencijas menančių pirkinių, leidžiančių užsitikrinti absoliutaus išganymo pojūtį.
Kita vertus, kintanti turgaus simbolika tebeišlaiko tam tikrų patirčių ir mąstysenos bruožų koncentratą. Čia netrunki aptikti kitokią Lietuvą. Be blizgučių, be Metų Tautos automobilio, be kitų pretenzijų. Tokią, kuri apsčiai glūdi atokiau nuo svarbiausių galios centrų. Maždaug tokią, kokioje gyvena didesnė dalis tautiečių. Kur nesilanko nei politikai, nei aukštą perkamą galią turintys ponai, nei kitokie reikšminguoliai.
Pardavimų vadyba čia paremta ne subtiliu marketingu, patrauklia reklama, išmania rinkodara ar vartotojų segmentavimu. Turguje esi pastatomas prieš ilgaamžę pardavinėjimų tradiciją. Čia viskas konkretu.
Įtikinėjimas neretai remiamas populiariausiais teiginiais ir nuomonės akivaizdybėmis bei palydimas tete-a-tete psichologija, kas praktikoje pasireiškia šiek tiek nevėkšlišku nuomonės primetinėjimu. Arba priešingai, bandos ir individualumo akistata.
Derybos tuomet balansuoja arba ties agresyvaus brutalumo, arba savotiško infantilaus katės pelės žaismo ribomis. Čia galima kelti klausimus ir gauti atsakymus. Kad ir kokie jie bebūtų, bet vis tik žmogišku kontaktu ar bent jau fizine interakcija paremti atsakymai.
P.S. Redaktorių paprašiau, kad šiam komentarui specialiai nedėtų nuotraukos. Juk, vienaip ar kitaip, mašiną planuoju pirkti! Maža ką, galbūt teks grįžti į turgų.
P.P.S. Nuotraukos vis tiek reikia, tad redaktorius įdėjo neatpažįstamai jauno, it ką tik iš turgaus, autoriaus nuotrauką. Eikit drąsiai, neatpažins.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kauno automobilių turgaus lankytojų lūkesčiai – tarsi erotinės fantazijos
