Tikiu, kad ne tik šių eilučių autoriui šventė buvo daug įvairesnė ir įdomesnė, nei buvo galima skaityti žiniasklaidoje. Šiandieninės šventės nebepriklauso valstybinės nomenklatūros monopoliui, žmonės nebelaukia, kol kažkas kažką suorganizuos, bet patys aktyviai imasi realizuoti savus sumanymus. Greičiausiai dėl to Vasario 16-osios šventė nebedvelkia pernelyg aitriais prieskoniais, ką dar buvo galima nesunkiai jausti prieš keletą metų.
Šventė suteikia optimizmo, progą prisiminti ir pasidžiaugti valstybiniais pasiekimais. Tačiau kasdienėje laikysenoje optimizmo, tos kilnios laikysenos, vis dar trūksta. Pilietiškumas vis dar yra gerokai prislopęs. Skirtingai nei šventiniu laikotarpiu, kasdienybėje pilietinio entuziazmo ir džiaugimosi sava valstybe reikia ieškoti su itin stipriu žiburiu ir tai tik gerai patikrintose vietose.
Klausimas prašyte besiprašantis į dienos šviesą – kodėl vienais atvejais santykis su valstybe mums pažadina džiaugsmą, o kitais – nusivylimą? Ar tai reiškia, kad simpatijos savai valstybei visuomenėje tėra epizodiškos ir labiau apčiuopiamos tik valstybinių švenčių metu?
Prisimintina R.Bellah mintis apie JAV egzistuojančią pilietinę religiją, kad ceremonialai vis tik išduoda tam tikrus svarbius visuomenės santykio su valstybe aspektus: „to, ką žmonės deklaruoja minėdami iškilmingas sukaktis, nebūtina priimti kaip pagrindinės vertybės, tačiau tai dažnai nurodo į giliai įsišaknijusias vertybes bei įsipareigojimus, kurie kasdieniame gyvenime nėra aiškiai įsitvirtinę“.
Tad ar galime susieti valstybinių švenčių nuotaiką su kasdiene pilietine laikysena? Ką mums rodo dvi skirtingos tendencijos, kuomet, viena vertus, valstybingumo šventimas budina visuomeninio patriotiškumo entuziazmą, bet, kita vertus, kasdienėje terpėje nusivylimo nemažėja ir vis dar jaučiama nemylimos Lietuvos nuostata?
Kiek ši skirtis gali būti susijusi su skirtingomis sąmoningumo projekcijomis, kuomet valstybinių švenčių šventimas ir visuomenės nuostatos kasdienio pilietiškumo atžvilgiu indikuoja skirtingas asociacijas?
Ar nėra taip, kad augantis entuziazmas ir pagarba valstybingumo šventėms kartu liudija visuomeninio dalyvavimo, individualaus reikšmingumo ir pagarbos asmeniui ilgesį? Tokios šventės kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji pasitarnauja kaip nuoroda į tokį moralumo vaizdinį, kuris grįstas kilniomis laisvės, lygybės, brolybės vertybėmis. Tais kilniais idealais, už kuriuos anuomet ne juokais kovota ir aukotasi.
Šventės nebepriklauso valstybinės nomenklatūros monopoliui, žmonės nebelaukia, kol kažkas kažką suorganizuos, bet patys aktyviai imasi realizuoti savus sumanymus.
Tuo tarpu kokia realybė laukia kasdienybėje? Pilietinė savimonė neatsiejama nuo pareigos. Nuosaikios pareigos tvarkytis savoje valstybėje, padėti kitam, rūpintis bendruomeniškumu ir t.t. Pilietinis sąmoningumas, susietas su pareiga, sušvelnina individualų santykį su kasdieniais sunkumais, neteisybėmis ar ir iš to gimstančia neviltimi, tačiau visuomeniniame lygmenyje gajesni savanaudiškumo ar abejingumo dėmenys.
Galiausiai, institucinė valstybės santvarka nėra įgalinanti piliečius. Daugelis durų valstybės tvarkyme piliečiams nėra atviros, o kasdienis pilietiškumas neteikia tiek džiaugsmo kiek istorinės pergalės. Dažną kartą valstybės akistatoje pilietis priverstas jaustis kaip administracinis vienetas, o ne valstybės šeimininkas.
Pareiginga pilietinė laikysena dažniau reiškia sunkią ir alinančią kovą už pilietines vertybes, deja, jos ne visada laimi. Tad ar turėtų stebinti faktas, jog kasdienės nuotaikos smarkiai kontrastuoja valstybingumo šventėms? Juk prisimenant sociologijos klasiką E.Durkheimą, „joks veiksmas niekuomet nebuvo atliktas vien kaip pareiga; visuomet buvo būtina, kad kokiu nors atžvilgiu jis atrodytų gėris“. Pareiga ir pagyrimas yra du universaliausi ir svarbiausi moralaus elgesio bruožai.
Valstybinių švenčių šventimo įpročių kaita nuteikia optimistiškai. Tai, kad šiandien jau galime užčiuopti tokias sąmoningumo formas, kuriose pilietiškumas asocijuojamas ne tik su pareiga, bet ir džiaugsmu, suteikia vilties, jog ateityje keisis ir kasdieninės pilietiškumo formos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Darbuotojai vs. darbdaviai
Dainius Genys yra VDU sociologas
