Darbo kodekso reforma yra viena svarbiausių šiandieninių problemų šalyje. Kaip neretai būna, nors turinys tik vienas, nuomonių šiuo klausimų yra įvairių, netgi kardinalių. Klausimas, ar skaitydami jį žmonės mato skirtingus dalykus, ar skirtingai įsivaizduoja šalies raidą, lieka atviras. Tačiau ne apie reformos turinį norisi šįkart kalbėti.
Dėmesį atkreipė antraplanė šios istorijos problema – šalies profsąjungų prie Seimo organizuotas ir nenusisekęs mitingas. Būtent visuomenės organizavimosi įpročiai ir profesionalios pagalbos poreikis pakurstė prisiminti seniai rusenusias įžvalgas.
Nenoriu diskutuoti, ar profsąjungos, oranizuodamos mitingą prieš darbo kodekso liberalizavimą, elgėsi teisingai ar ne. Ne mitingo organizavimo priežastys (nors akivaizdu, kad tai yra kita tos pačios monetos pusė) yra šio straipsnio objektas, bet visuomenės gebėjimas/negebėjimas atstovauti savo interesus kovojant už savo teises bet kurioje srityje. Minėtas atvejis tiesiog tapo paskata, bet ne analizės objektu.
Pradėti verta nuo ne kartą aptartų ir gal jau pabodusių aspektų: taip, ilgą laiką ne tik nebuvome mokomi pilietinės veiklos, bet netgi skatinami nereikšti nuomonės viešai ir vengti interesų atstovavimo apskritai.
Netgi turėdami galimybę kovoti už savo interesus, beveik su džiugesiu to atsisakome. Visai kitaip atrodo „tyliosios rezistencijos“ arba tiesiog – burbėjimo („ant valdžios“, „ant autoritetų“, tiesiog „ant kitokių“ ir t.t.) įpročiai. Čia, ko gero, esame nepavejami.
Taip, esame gana pasyvi tauta ir netgi turėdami galimybę kovoti už savo interesus, beveik su džiugesiu to atsisakome. Visai kitaip atrodo „tyliosios rezistencijos“ arba tiesiog – burbėjimo („ant valdžios“, „ant autoritetų“, tiesiog „ant kitokių“ ir t.t.) įpročiai. Čia, ko gero, esame nepavejami.
Deja, kai reikia įvairiausio plauko nepasitenkinimą įprasminti veikloje, kitaip tariant, legitimuoti savo interesus, nirtulys kažkur dingsta, o tas nedidelis procentas, besiryžtantis kažką keisti, netgi tampa pajuokos objektu.
Pasikartosiu, kalbu ne apie konkrečias nepasitenkinimo priežastis, bet apie principą, kuomet užuot liejus tulžį imamasi konkrečios veiklos, nukreiptos į nepatenkintos situacijos kaitą.
Anot sociologijos klasiko R.Dahrendorfo, tokia situacija stebinti neturėtų, mat teisinės reformos, ekonominiai pokyčiai ir pilietinės visuomenės branda vyksta skirtingais tempais. Anot sociologo, teisines reformas galima matuoti mėnesiais, ekonominius pokyčius metais, o pilietiškumas bręsta dešimtmečiais.
Vadinasi, sovietines traumas išgyvenusios visuomenės gebėjimui organizuotis ir tinkamai atstovauti savo interesus nepakanka vien naujos teisinės ir ekonominės bazės. Lyg ir girdėta, lyg ir aišku, tačiau kaip buksavom, taip buksuojam.
Protestų organizavimas ir visuomenės mobilizavimas aktyvesniam kovojimui už savo interesus yra išmokstamas procesas.
Dažnai žvalgomės į Vakarus, į patyrusias ir „normalias“ valstybes, bet pamirštame prisiminti, kad jiems nūdienos laisvės ir privilegijos nebuvo nuleistos iš dangaus. Politikos antropologai Nancy Bermeo ir Philipas Nordas, atlikę detalų aštuonių pilietinės visuomenės formavimosi atvejų XIX a. Europoje tyrimą, teigia, jog daugelyje Europos šalių pilietinė visuomenė savo kelią į pripažinimą prasiskynė kitapus įstatymo, t.y., ne oficialus valstybės suteiktas statusas, o aktyviausių pilietinių grupių veikla ir gebėjimas išsikovoti siekiamų teisių nulėmė galutinį rezultatą.
Protestų organizavimas ir visuomenės mobilizavimas aktyvesniam kovojimui už savo interesus yra išmokstamas procesas. Tačiau paliekant šį procesą savieigai, efektyvių rezultatų gali tekti laukti dešimtmečiais. Štai čia ir iškyla S.Alinsky'io talento poreikis.
Kas tas S.Alinsky? Kur slypi jo charizmos ir ekspertizės šaknys? Kuo ypatingas jo paveldas, išlikęs dešimtmečiams? Kuo jis nusipelnė, jog šiandieniniais jo mokiniais įvardinami H.Clinton ir B.Obama?
S. Alinsky (1909 – 1972) buvo žinomas bendruomenių organizatorius (angl. community organizer), išgarsėjęs dėl savo knygos „Taisyklės radikalams“. Jis pelnytai laikomas modernaus bendruomenių organizavimo pradininku. Išgarsėjęs gimtojoje Čikagoje, vėliau savo ekspertize dalinosi visoje šalyje.
Nors S.Alinsky'io atžvilgiu egzistuoja skirtingų nuomonių, susijusių tiek su jo asmenybe, tiek veikla, niekas neginčija jo indėlio iškeliant ir apginant silpnesniųjų visuomenės sluoksnių interesus tiek valdžios, tiek verslininkų akistatose. Daugelis jį traktavo komunistu. Tačiau pats S.Alinsky kratėsi šios etiketės, nors, galima sakyti, buvo kairiosios minties įsikūnijimas. Jis buvo organizatorius profesionalas.
S.Alinsky'io įtaką JAV XX a., viduryje buvo neįtikėtina, o jo įkurta pilietinė organizacija „Industrinių rajonų fondas“ (Industrial Area Foundation), besirūpinanti bendruomeninių problemų sprendimu, gyvuoja ir šiandien.
S.Alinsky'iui didelę įtaką padarė ne tik perskaityta U.Sinclairo „Džiunglėse“ aprašyta, bet ir pačiam studijuojant Čikagoje pamatyta ypatingai skurdi pietinės Čikagos gyventojų kasdienybė. Neatsitiktinai S.Alinsky'io aktyvi veikla ir prasidėjo būtent nuo Čikagos „galinių kiemų“ bei pastangų pagerinti nežmoniškas ten gyvenančiųjų sąlygas.
Anot S.Alinsky'io, organizatoriaus darbas yra skatinti viltį organizuotumo idėja ir žmonių pasitikėjimą jų pačių jėgomis, laimėti aktualias visuomenės kovas ir skatinti supratimą, kad jei mes galime laimėti su tu, ką turime, įsivaizduokite, ko būtų galima pasiekti užaugus dideliems ir stipriems?
S.Alinsky'io įtaką JAV XX a., viduryje buvo neįtikėtina, o jo įkurta pilietinė organizacija „Industrinių rajonų fondas“ (Industrial Area Foundation), besirūpinanti bendruomeninių problemų sprendimu, gyvuoja ir šiandien. Biografai ir apžvalgininkai šmaikštauja, jog toks nykokas užsiėmimas kaip „bendruomenės organizavimas“ poalinskinėje eroje pradėjo reikšti „kažką kontroversiško, kažką svarbaus ir netgi romantiško“.
Šiandien nebegyvename laikais, kuomet reikia kovoti dėl išlikimo. Tačiau spręstinų problemų netrūksta, ypatingai kuriant ir pagal visų visuomenės grupių poreikius išbalansuojant socialinio teisingumo sistemą.
Ketvirtį amžiaus kalbame ir moralizuojame apie pilietinės visuomenės užduotis, tačiau situacija ne ką tesikeičia. Visuomenėje, kurios nariai inertiškai pasyvūs, praverstų, kas paskatintų visuomenės organizuotumą, padėtų sukalibruoti argumentus ir mokytų tinkamai juos išsakyti bei ginti.
Kasdieninėje pilietinėje veikloje kaip trūksta praktinės veiklos „know-how“ taip trūksta. Kalba eina ne apie abstrakčią pagalbą (iš serijos „ką reiktų ar nereiktų daryti“), bet labai koncentruotą ir nukreiptą į konkrečios situacijos sprendimą veiksmų strategiją. Šiandien, regis, aktualesnis instrumentinių įgūdžių – kaip efektyviai pasiekti tikslo – poreikis, leisiantis atliepti konkrečias problemas, o gal net išjudinsiantis visuomenę iš letarginio pilietinio pasyvumo.
Ar nebūtų smagu pasitelkti S.Alinsky'io talentą įveikiant nevisavertiškumo kompleksus organizavimosi ir veiklos srityse bei gebėti turiningiau prisidėti prie savo valstybės kūrimo?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Bambėjimo žala
