Kritika, šiuo atveju, deja, siejama ne su argumentų, logikos ir racionalumo mišiniu, bet su aplinkybių ignoravimu, savanaudiškumo išaukštinimu ir emocionaliu nepasitenkinimu, visu tuo, kas tautoje vadinama tulžies liejimu.
Niurzgėjimas yra lietuvių saviraiškos dalis. Esam ištobulinę šį žanrą. Čia iš esmės atskleidžiame savo vaizduotę ir kūrybingumą. Keista, kad iki šiol nėra nacionalinių kritikos konkursų. Kita vertus, virsmo stiprumą iliustruoja faktas – tai viena iš nedaugelio sričių, kur apsieinama be specialios valstybinės priežiūros komisijos.
Kritikos tradicija gyvuoja ir įnirtingai puoselėjama dešimtmečiais. Pamenu, kai dar ne taip seniai istorikas A.E.Sennas dalindavosi savo nuostaba kaip sovietmečiu lietuviai varžydavosi kam blogiau: tavo bėdos lyginant su manosiomis vienas juokas... geriau tu paklausyk kas man atsitiko!
Lietuvis geriausiai tinka mokyti kitą. Nėra geresnio patarėjo, patarančio, kaip kitam reiktų gyventi.
Šiek tiek užbėgant įvykiams už akių galime pastebėti, kad lietuvis geriausiai tinka mokyti kitą. Nėra geresnio patarėjo, patarančio, kaip kitam reiktų gyventi. Tiesa, šiokios tokios problemos užklumpa kuomet patarimus dera pritaikyti sau. Antai, kuomet tą šauniąją kritiką reikia paversti kažkokia tvarka, pavyzdžiui, daugiau mažiau priimtinu taisyklių rinkiniu kuriam norėtųsi laisvanoriškai paklusti, pati pastanga vėlgi tetampa kritikos objektu.
Dažniausia ir didžiausia tokios kritikos lavina it sniego gniūžtė ritasi arba po rezonansinių įvykių arba kalbant apie viešąsias paslaugas ir jų kokybę. Nesvarbu kurioje srityje. Tikras kritikas supranta, ką sakau. Juk kur pirštu besi, ten apstu taisytinų dalykų!
Iki virimo lietuvio kraujas užverda bendraujant su trijų tipų – teisėsaugos, švietimo ir sveikatos – personalu. Čia visada norime geriausių specialistų, asmeniško supratingumo, nuoširdaus kruopštumo, šeimyniško paslaugumo ir žinoma išimčių. Bet kuomet kalba pasisuka apie sistemines bėdas (kad ir mokesčių klausimą), prasideda įvairiausių išlygų matavimai. Pavyzdžiui, sumokėjau PSD – vadinasi, man priklauso!!! Ne duok Dieve, jei nepavyks atsiimti ką sumokėjau...
Kaip įskyla pirmoji kibirkštis? Žinoma iš asmeninio kontakto. Net jei problema egzistuoja dešimtmečiais, bet asmeniškai nepaliečia kritiko, progresinio niurzgėjimo efekto tai nesukelia. Bet vos tik patiriami pirmieji kontaktai, imama garsiausiai šaukti kokia yra supuvusi sistema, kaip yra negerbiamas Žmogus, kaip galima taip gyventi, iki ko mes dasiritom. Žodžiu tragedija, ne kitaip. Tuomet net ir emigrantai tampa herojais (nes jie protingai viską metė ir išvažiavo kur geriau). Ir priešingai, vos tik problema išsprendžiama, tiksliau tariant – pasiekiama ko norima, viskas ir toliau gali rūdyti. Emocijos beveik taip pat greitai atslūgsta kaip ir užplūsta. Reformų poreikio nebelieka. Problemišką situaciją tegu kiti sprendžia, nes „Aš ir taip jau prisikankinau, kol pasiekiau savo“.
Kritikai savo laikyseną traktuoja kaip visuomeninę veiklą. Niurzgėjimą prilygina situacijos viešinimui, kuris, anot jų, turėtų sudominti visus. Iš dalies taip ir yra.
Tiesa, neretai paaiškėja, jog situacijos problemiškumas gana sąlygiškas. Pastarasis kyla iš atotrūkio tarp realybės ir savanaudiškų interesų. Viena vertus, gana žmogiška manyti, kad jei mano problema svarbi man, tai ir kitiems ji turėtų rūpėti. Tokia nuostata pagrįsta ir suprantama ypač kuomet kalbame apie viešąsias paslaugas ir jų kokybę. Kita vertus, savęs iškėlimas į pirmą planą (palydint įsitikinimu man priklauso ir viskas turi vykti manaip) iškreipia kritikos fokusą – nuo diskusijos apie sistemos silpnybes, spragas ir ką bei kaip būtų galima keisti, į individualių patirčių išryškinimą iš serijos – paklausyk kas MAN atsitiko!
Kritikai savo laikyseną traktuoja kaip visuomeninę veiklą. Niurzgėjimą prilygina situacijos viešinimui, kuris, anot jų, turėtų sudominti visus. Iš dalies taip ir yra. Mat minios kitų niurzglių džiaugiasi proga apipilti situaciją savais komentarais (kurie vėlgi nėra nei kritiški, nei produktyvūs, o tik emocionalūs). Prie niurzgėjimo pakilimo į naujas aukštumas labai prisidėjo socialiniai tinklai ir galimybė susidaryti įspūdį, jog kiekviena nuomonė gali būti prilyginama žurnalistinei naujienai (be jokios minties kokybės kontrolės ar autoriaus legitimacijos).
Anaiptol nesinori ironizuoti ar menkinti žmonių patiriamų sunkumų ne visada efektyviai suveikiančių viešųjų paslaugų akistatoje. Tačiau nepavyksta nesistebėti egzistuojančiu atotrūkiu tarp didžiulio individualaus nepasitenkinimo situacija ir tuo pat metu beveik absoliutaus visuomenės negebėjimo paveikti situaciją norima linkme.
Problemiška ne tik tai, kad akistatoje su tam tikra problema nėra sugebama atskirti sisteminių reiškinių nuo subjektyvių patirčių. Opiausia šio lietuvių talento yda tai nepasitenkinimo fokusavimas į asmenines emocijas, bet ne į kritinio diskurso kūrimą, kuris ilgainiui pasitarnautų kaip platforma reikalingoms sisteminėms reformoms. Daugelyje sričių turime masinį nepasitenkinimą, bet jis beveik niekuomet neišvirsta kokios nors reformos programinėmis nuostatomis.
Dainius Genys yra VDU sociologas
