Reikia viltis, jog ne tik šių eilučių autorius mėgavosi taikliomis kolegų pastabomis bei įžvalgomis. Manding, bendruomenės prabudimas ir aktyvesnė raiška palaiko viltį nepasitenkinti madingomis, bet tuštokomis frazėmis apie lyderystę, inovacijas, verslumą ar kompetencijas aukštajame moksle, bet priešingai – imtis kurti idėjomis bei reikšmėmis prisodrintą simbolinį pasaulį. Trečioji trilogijos dalis kaip tik ir skirta takoskyros tarp fikcijos ir tikrovės augimui Lietuvos universitetuose.
Peržiūrėjęs pagrindinių šalies universitetų tinklalapius netrunki įsitikinti, jog jie beveik niekuo nenusileidžia, o kai kurie net ir pranoksta garsiausių pasaulio universitetų tinklalapius.
Šiandien beveik negalima nepastebėti universitetų įvaizdžio kūrimo pastangų. Siekis atsiliepti į visuomenės lūkesčius verčia pasitelkti naujausias komunikacijos strategijas, mesti nemažas lėšas ir nukreipti dalį intelektualinių pajėgumų plėtojant kūrybiškos komunikacijos sumanymus.
Dekonstruojant komunikacinius pasažus darosi aišku, kad universitetams tampa svarbiau ne tiek atstovauti tam tikrai pozicijai, kiek rūpintis palankiu visuomenės vertinimu.
Šalia deklaratyvių ketinimų nemažiau akivaizdi ir kita aplinkybė – ne visada universitetų de facto sukuriamas substancialus įnašas į visuomeninį gyvenimą yra proporcingas dedamoms pastangoms. Na, pavyzdžiui, ar ir kaip pavyksta praktiškai susieti modernius burtažodžius – lyderystė, kompetencija, progresyvūs įgūdžiai, mokslo inovacijos – su tikrovę persmelkiančiomis socialinėmis problemomis? Kokia lyderystės forma ar raidos perspektyva slypi už šių gražių frazių?
Dekonstruojant komunikacinius pasažus darosi aišku, kad universitetams tampa svarbiau ne tiek atstovauti tam tikrai pozicijai, kiek rūpintis palankiu visuomenės vertinimu. Atkaklesnė pozicija ar galios centrų kritika (kas yra viena iš universiteto funkcijų) visuomenei aktualiais klausimais aukojama ant kilnaus šviesios vilties komunikacijos laužo.
Kur kas svarbiau, kad pasisakymai nesupriešintų visuomenės, nes juk dalis gali nesutikti su ginama pozicija ir susidaryti neigiamą vertinimą. O tai būtų tarsi smūgis universiteto prestižui. Ypatingai svarbu vengti konfrontacijų su valdžia. Vyraujant tokiems nerašytiems normatyvams ne tik tiesa praranda savo aktualumą, bet ir devalvuojama akademinio disputo reikšmė. Universitetai, greičiausiai patys to nenorėdami, prisideda prie konformizmo bei oportunizmo sklaidos, o ilgainiui ima prieštarauti deklaruojamiems – kritiškumo ir analitiškumo – idealams.
Ryšio tarp reprezentacijos muliažų ir gebėjimų atliepti esmines problemas atodanga intriguoja. Viena vertus, universitetai išraiškingai artikuliuoja savo vizijas, misijas ir nudirbamus darbus, tačiau, kita vertus, kiek tai prisideda prie mokslo, studijų ir idėjų kokybės augimo? Nors deklaracijų ir ketinimų lygmenyje įgauname entuziastingą pagreitį, tačiau tai beveik neturi esminio poveikio universitetų veiklai (bent jau minėtais aspektais). Tokia disproporcija ypatinga drama nugula ant studentų ir pačios akademinės bendruomenės pečių.
Kaip paaiškinti žmogui, jog universiteto kokybę nusako ne vien oficialios programos rėmuose dėstomi dalykai, bet ir bendresnis sociokultūrinis kontekstas?
Bendraudamas su buvusiais grupiokais, kursiokiais ir tiesiog pažįstamais iš studijų laikų, kurie pasuko į verslą ir sėkmingai jame įsitvirtino, pasitaikius progai klausiu – kokie įgūdžiai iš studijų universitete laikų jiems labiausiai praverčia?
Neretai jie vardina ne tiek specialybines žinias, kiek visai kitus (su tiesioginėmis studijomis mažai tesusijusius) įgūdžius, kaip antai bendravimo, bendradarbiavimo, idėjų generavimo, kritiškumo, kilnios laikysenos ir t.t. Nenoriu įteigti tokios patirties absoliutumo ar neginčijamumo. Net ir ne sociologui turėtų būti aišku, kad visuomenė be galo įvairi ir skirtingi jos nariai geba savaip pritaikyti turimas žinias, įgūdžius bei kompetencijas.
Kad ir kaip būtų, studijos universitete susideda ne vien iš oficialių studijų programų. Ne mažiau svarbus (o gal ir svarbesnis) mokymasis iš už skambių ketinimų slypinčių idėjų bei tikslų. Kaip paaiškinti žmogui, jog universiteto kokybę nusako ne vien oficialios programos rėmuose dėstomi dalykai, bet ir bendresnis sociokultūrinis kontekstas?
Ypač nelengva tai suprasti kokybę norintiems išmatuoti kiekybiniais parametrais. Juk daugelis svarbių universitete išmokstamų dalykų nebūtinai yra studijų programos aspektai. Kiekvienas, kuriam teko pabuvoti tikrai gerame universitete, supras, apie ką kalbu, tuo tarpu tokios patirties nepatyrusiems bus sunku.
Kiekvienam uolesniam studentui visi spekuliatyvūs vaizdiniai apie reprezentaciją, inovatyvumą, lyderystę, progresyvumą ir t.t., it prakiurę oro balionai turėtų gerokai subliūkšti. Stebėdami absolventų nuotaikas matome dvi skirtingas tendencijas. Vieni džiaugiasi, jog gauna „prestižinį“ diplomą (kurio kitomis sąlygomis negautų), o kiti liūdi, jog pastarojo prestižas ne toks jau ir prestižinis.
Su skauduliu, it aštroko trilerio siužetuose, tenka regėti, kaip degraduoja kolegų tarpusavio santykiai.
Kad ir kaip būtų, ilgainiui, tiek vieni, tiek kiti gana pagrįstai išrašo viešos kritikos sąskaitas už universitete praleistą laiką. Atidžiau stebinčiam universitetų valdymo procesus piliečiui ir be didelių pastangų nesunku pamatyti, kad ne tik Lietuvos valstybė stokoja gilesnės demokratijos tradicijos ar kilnesnių fair play idealų. Neretai universitetams, kaip ir daugeliui kitų institucijų, būdingos tos pačios ligos.
Panašu, kad susidūrus su didesniais sunkumais bei nežinia, net tik jaunuomenę, bet ir administracijos elitą sukausto sutrikimas. Kai aukščiausieji vadovai užsižaidę galios ir konkurencijos (taip ir neaišku vardan ko) žaidimais įkalina akademinę bendruomenę nežinioje, formuojasi ne tik lyderystės vakuumas, bet ir kyla demotyvacijos pavojus.
Akademinė bendruomenė įstumta į tokią apatijos būseną, jog ją ne tik nesunku valdyti, bet ir galima daryti be jokios empatijos ar jautros. Plačiau atveriant vidinio akademinės bendruomenės gyvenimo duris netrunki išvysti pastarąją gyvenant it vilkų gaujas. Su skauduliu, it aštroko trilerio siužetuose, tenka regėti, kaip degraduoja kolegų tarpusavio santykiai. Šiandien jie priversti konkuruoti vieni su kitais ne tiek dėl mokslinių tiesų, idėjų, metodologijų ar hipotezių taiklumo, kiek dėl darbo krūvio, projektinių pinigų ir kitų į neviltį (bet ne egzistencinį katarsį) varančių akademinės tikrovės skaudulių.
Neseniai JAV dirbanti kolegė dalinosi patirtimi, kuomet pradėjus darbą vidutiniame (tos šalies masteliais) universitete, ji buvo iškviesta katedros vadovės ir paklausta – ką ji, kaip administratorė, gali padaryti idant naujai atvykusios dėstytojos sąlygos tobulėjimui būtų geresnės?
Teko girdėti, jog panašių tendencijų esama ir kai kuriose sėkmingai globaliai verslą plėtojančiose Lietuvos įmonėse. Deja, universitetiniame kontekste tai greičiau skamba kaip pasažas iš fantastinio serialo. Kaip galima realizuoti idėjas terpėje, kuri neturi pakankamai vaizduotės suvokti jų potencialo ir tegali kartoti išmoktas frazes apie lyderystę, inovacijas ir konkurencingumą? Bet vėlgi, ar visa tai paremta kokiais nors kilnesniais tikslais be studijų krepšelių medžioklės, statybų projektų ir reitingų apskaitos?
Universiteto industrija nėra nukreipta į tokios lyderystės ugdymą, kuri būtų paremta atsakomybe, kompetencija ir bendruomenės vedimu per pasitaikančius iššūkius. Dabartinė sistema gniuždo dėstytojų autoritetą.
Akademinei bendruomenei užkraunamas ne tik biurokratijos antstatas (tarsi tarnausiantis bendruomenei, bet iš tiesų tik dar labiau įkalinantis geležiniame biurokratijos narve), bet ir marketizacijos politika.
Anokia naujiena, kad mes nemokame organizuoti institucijų globalaus netikrumo ir neapibrėžtumo sąlygomis. Tai didžiulė problema, kamuojanti visą žmoniją. Keisčiausia, kad tai skatina puoselėti ir reklamuoti užtikrintumo viltį, nors tuo pat metu tematome tokių pastangų iliuzijas ir savitą realybę.
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Įtakingųjų spindesys nugalintųjų visuomenėje
