Pulsas ypač suaktyvėja po kokių nors skambių, deja, ne visada gerąja prasme, aukščiausios valdžios pasisakymų, kaip antai, tarsi socialiniai mokslai mažiau perspektyvūs.
Tokiose diskusijose neretai sunku suprasti ginčo objektą: ar ginčijamasi dėl proporcijų ar kokybės, dėl profesionalų poreikio ar specialistų gebėjimų, dėl situacijos Lietuvoje ar pasaulyje? Blogiausia, kai visa tai sumetama į kakofonijos katilą ir bandoma išvesti pranašiškas paraleles. Painiavą vertėtų išnarplioti iš esmės, bet dėl vietos stokos apsiribosiu tik socialinių mokslų aktualumo aspektu.
Būdamas sociologas ginu prielaidą, jog, nepaisant technologinio progreso, socialinių mokslų aktualumas nedingo, o gal ir sustiprėjo. Tiesa, jų aktualumo negrindžiu technologinių mokslų sąskaita. Nors apie technologinius mokslus beveik nekalbėsiu ir visą dėmesį skirsiu socialiniams, nenoriu pasakyti, jog pirmųjų pakanka mažiau. Bandau išvengti kiekybinių diskusijų spąstų ir kalbėti ne apie kiek ir ko reikia ar nereikia, bet svarstyti, kodėl socialiniai mokslai nėra prakeiksmas.
Žmonijos gebėjimas technologizuotis atvedė į tokią terpę, kurios pažinimas yra pakankamai ribotas (jau nekalbant apie mokėjimą tai suvaldyti).
Tiesą pasakius, deklaruojant laisvos rinkos prioritetus, pastanga instrumentiškai reguliuoti mokslo sritis apskritai atrodo keistai. Antraip, tęsiant reguliavimo aspektą, gal vertėtų imti reguliuoti ir meno šakas ar būsimų medikų specializacijas?! Turbūt atsirastų, kas sugebėtų apskaičiuoti, kiek Lietuvai reikia dailininkų, keramikų ar tekstilininkų...
Ginčai vyksta ne tik Lietuvoje. Globaliam aukštojo mokslo diskurse konkuruoja dvi tos pačios tendencijos. Pirmoji akcentuoja technologinių mokslų svarbą ir potencialą kaip savotišką panacėją užklupusiai tikrovei. Antroji siūlo neskubėti nurašyti humanistikos ir socialinių mokslų, primindama, kad nors pastarųjų taikomasis aspektas ir šlubuoja (tuo atveju, kai kalbama apie greitą žinojimo konvertavimą į ekonominę galią), tačiau tai neapibrėžia viso potencialo.
Didieji pastarojo meto sociologai – U.Beckas, Z.Baumanas, A.Giddensas – kalba apie tai, kad intensyvi ir ekstensyvi technologinė pažanga formuoja atotrūkį tarp klasikinių socialumo formų ir technologinių galimybių.
Kalbant paprastai, žmonijos gebėjimas technologizuotis atvedė į tokią terpę, kurios pažinimas yra gana ribotas (jau nekalbant apie mokėjimą tai suvaldyti). Vis labiau aiškėja, jog greitėjant technologiniam progresui, mūsų socialinis pasaulis ima atsilikti. Daugybės socialinių, kultūrinių ir politinių darinių apmąstymui ir sustygavimui reikia naujo tipo žinojimo. Kadangi proveržis buvo atvertas technologinės kompetencijos, natūralu, jog pastarųjų reikšmė išaugo.
Šiandieninis kontekstas kur kas palankesnis technologinei plėtrai. Atitinkamai pastarieji mokslai sulaukia ne tik daugiau investicijų, bet ir dėmesio, dėl ko formuojasi produktyvesnės jų kūrybinės dirbtuvės. Technologinis entuziazmas užvaldęs pasaulį ne tik mėgaujasi sėkme, bet ir verčia keistis socialinius mokslus. Pastarieji turi kovoti ne tik su besikeičiančios tikrovės paaiškinimu, įveikti augantį skepticizmą, bet ir lūkestį būti efektyvesniems (kad ir ką tai reikštų).
Diskusijose apie socialinių ir humanitarinių mokslų aktualumą dažniausiai girdimas priekaištas – kokius darbus dirbs šių mokslų absolventai, kokias rinkos problemas jie gebės išspręsti? Sprendimo receptas remiamas daug kartų girdėtu siūlymu: mažinkim socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų bei didinkim technologų skaičių. Ar nebus taip, kad čia vėlgi suplakama kiekybė ir kokybė?
Viena vertus, šiandieninė tikrovė indikuoja visiems privalomą tam tikrą informacinių technologijų raštingumą. Tai neišvengiamybė, nepriklausomai nuo profesijos. Akivaizdu, technologinių įgūdžių reikia ir reikės visiems. Tačiau ar tai reiškia, kad kiti mokslai praranda aktualumą?
Bene geriausiam pasaulio technologijų universitetui MIT nekyla klausimų, kodėl jiems reikia stiprių sociologijos, antropologijos ar filosofijos katedrų.
Kita vertus, kokias problemas padės išspręsti didesnis kiekis technologinių mokslų specialistų? Juk valstybiniame diskurse dėl aukštojo mokslo plėtros lieka neaišku, kokie yra mūsų prioritetai – suteikti bazinį technologinį raštingumą ar jį pagerinti, ar kurti tokį žinojimą, kuris nustatinėtų madas? Jei – taip, kaip tai pasiekti?
Nėra vienareikšmių atsakymų, kurie kūrybinių industrijų aspektai turi didžiausią įtaką inovacijų ir unikalių idėjų generavimui. Tačiau neteko girdėti, kad didieji pasaulio inovacijų centrai remtųsi vien technologiniu racionalumu vengdami socialinių ir humanitarinių mokslų tvarumo.
Žinoma, galima ginčytis, diskutuoti ir netgi rasti racionalių argumentų menkinant pastarųjų svarbą, tačiau faktas tas, kad jų įtaka kūrybiniam procesui yra svarbi. Na, pavyzdžiui, bene geriausiam pasaulio technologijų universitetui MIT nekyla klausimų, kodėl jiems reikia stiprių sociologijos, antropologijos ar filosofijos katedrų.
Neseniai vienas iškiliausių Indijos sociologų Dipankaras Gupta, parašė straipsnį apie socialinių mokslų ir demokratijos giminingumą. Straipsnio preambule tapo bandymas suvokti, kodėl Rusijoje ir kitose diktatoriškose valstybėse nėra stiprių socialinių mokslų? Straipsnio reziumė – nei stiprios humanistikos, nei stiprių socialinių mokslų Rusijoje nėra, nes nėra normaliai funkcionuojančios demokratijos. Socialiniams ir humanitariniams mokslams atsiskleisti ir klestėti reikia tam tikros terpės.
Atradimas savotiškai rezonuoja Lietuvoje. Daugelis šalies viešųjų intelektualų veik unisonu tvirtina apie seklėjančią visuomenės vertybinę orientaciją ir smunkantį viešos erdvės diskusijų lygį, tačiau nei humanistikos, nei socialinių mokslų mums vis dar nereikia. Iškalbingas pavyzdys plaukia iš technologinių gebėjimų ir jų įprasminimo atotrūkio. Pavyzdžiui, turime itin kokybišką interneto infrastruktūrą, tačiau kokį turinį galime pasiūlyti pasauliui?
Lietuva, kaip ir kitos šalys, kamuojama daugybės socialinių problemų, bet visa tai mes išspręsime technologinių mokslų pagalba. Deja, žvelgiant į, pavyzdžiui, pabėgėlių, socialinio teisingumo, lygių teisių ir kitų socialinių problemų artikuliaciją, darosi aišku, kad tokia hipotezė yra mažų mažiausiai naivi. Nesakau, kad socialiniai mokslai turi visus receptus, bet neverta klaidinti, jog technologiniai pajėgumai aiškinant tikrovę yra nuskubėję septynmyliais žingsniais.
Grįžtant prie socialinių mokslų aktualumo, kur kas didesnė problema ne ta, ar universitetas paruošia gerą specialistą, bet ar sugeba paruošti gerą pilietį.
Grįžtant prie socialinių mokslų aktualumo, kur kas didesnė problema ne ta, ar universitetas paruošia gerą specialistą, bet ar sugeba paruošti gerą pilietį.
Socialinių ir humanitarinių mokslų potencialas ir prasmė matuojama ne vien socialinių modelių kūrimu ar pritaikomumu, bet ar absolventui suteikiami tvirti vertybiniai orientyrai ir moraliniai standartai, laisvo, nepriklausomo ir savarankiško žmogaus dvasia.
Taip, kaip tam tikras technologinis raštingumas yra reikalingas socialinių mokslų atstovams, lygiai taip pat sociologinė vaizduotė ar humanistinė erudicija labai praturtina kiekvieną technologą (ypač kuriant socialiai jautrias inovacijas).
Kur kas labiau nei darbo rinkos problemos nerimą kelia tai, kad šiandien nesigirdi tokių vertybių kaip sąžiningumo, kilnaus elgesio, empatijos, atidumo, solidarumo, nuolankumo poreikio. Ar tai reiškia, kad universitetai to išmoko gerai, ar tai, kad visuomenėje tam nėra poreikio?
Ar nebus taip, kad būtent tai ir indikuoja pernelyg didelį kliovimąsi instrumentiniu racionalumu ir socialinių bei humanitarinių mokslų stygių?
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Tarp vargo ir kančios – universitetas kaip iššūkis. I dalis
