Galiausiai, visi Lietuvos universitetai deklaruoja pretenzijas į lyderystę (tiesa, skirtingų sričių) ir visi jie sako rengią ateities lyderius. Įtikinėjimo pastangos milžiniškos, bet ar rezultatai adekvatūs? Ar mes tikrai dūstam nuo lyderystės ir aukščiausio lygio profesionalų pertekliaus?
Nors diskusijose visada pripažįstamas šiandieninės tikrovės sudėtingumas ir tik sąlyginis paaiškinamumas, regis, kalbėtojų tai neatgraso nuo pastangos siūlyti aiškų ir efektyvų receptą, koks turėtų būti universitetas. Bene ryškiausia nūdienos panacėja – universitetų sujungimas, stambinimas.
Įsivaizduojama, kad mažesnis skaičius universitetų išspręs tai, ko neišsprendžia didesnis. Manding lėšų mažėjimas įsuks dar aršesnę kovą ir paskatins universitetus mobilizuotis bei tapti geresniais. Kokybę siūloma išgauti ne papildomomis investicijomis, bet optimizuojant (t. y. mažinant) esamas. Paklausius ilgiau darosi aišku, jog tai, kaip šiandien turi atrodyti universitetas, žino visi, išskyrus pačius universitetus.
Paklausius ilgiau darosi aišku, jog tai, kaip šiandien turi atrodyti universitetas, žino visi, išskyrus pačius universitetus.
Kol konkurencija tarp universitetų toliau kaitina akademinės visuomenės kraują, o „teisingų“ universiteto raidos formulių kūrimas švietimo ir mokslo administracijos elitui atstoja šventojo gralio paiešką, kviečiu pasukti kiek kitu keliu ir pasvarstyti ne receptus, o priežastis – kas skatina naujai apibrėžti universitetų misiją?
Pirmoje, trijų dalių straipsnių ciklo apie nūdienos universitetų iššūkius, dalyje dėmesys kreipiamas į žinojimo kaitą ir universiteto poreikį atrasti savo vietą besikeičiančioje tikrovėje.
Universitetai vis dar kalba apie tradicinę misiją (būti atviriems, nepriklausomiems, vengti siauros specializacijos, bet puoselėti lyderystę ir ugdyti kritiškai bei savarankiškai mąstančias asmenybes).
Universiteto krizės (?!) esmę nusako tai, kad iš vienos pusės reiškiama nostalgija tam tikram gyvenimo būdui, o tikrovė reikalauja apčiuopiamą naudą nešančio specialisto, prisidedančio prie konkrečiais skaičiais išreikštos ekonominės gerovės kūrimo. Bet ar tai reiškia, kad universitetams primetami lūkesčiai automatiškai liudija klasikinės misijos devalvaciją?
Trintis tarp universiteto ir visuomenės egzistavo ir anksčiau. Tačiau šiandien, kuomet universitetas prarado žinių kūrimo monopolį ir pastarosios apskritai stipriai nuvertėjo, universitetas buvo priverstas išeiti iš dramblio kaulo bokšto ir pripažinti pasikeitusią realybę. Universitetas nebėra savitikslė institucija. Šiandien universitetams mesta pirštinė – įrodyti savo išskirtinumą tarnaujant konkretiems visuomenės poreikiams.
Universitetas nebėra savitikslė institucija. Šiandien universitetams mesta pirštinė – įrodyti savo išskirtinumą tarnaujant konkretiems visuomenės poreikiams.
Dar skausmingesnis aspektas tai verslo vaidmens sustiprėjimas ir dominavimas. Globalioje visuomenėje verslas ima valdyti ne tik ekonomiką ar nustatinėti aukščiausios politikos darbotvarkę, bet ir žinių poreikį. Net ir be sąmokslo teorijų aišku, kad aukščiausios galios suverenitetas (galutinis žodis) šiandien priklauso globaliam kapitalui. Universitetus stipriai paveikė ne tiek verslo iškilimas kaip naujo tipo ekonominės ar politinės jėgos, kiek jo kėsinimasis į žinojimo sritį.
Pavyzdžiui, kadaise esminius kapitalizmo dėsnius apibrėžė ir verslui padėjo aiškiau struktūruotis būtent akademinio pasaulio atstovai (tokie kaip M.Weberis, K.Marxas ir kt.). Mokslininko autoritetas buvo toks akivaizdus, kaip kad dar anksčiau buvo dvasininko.
Tuo tarpu šiandien nei lyderystė, nei darbo etika nebėra apibrėžiama sociologų ar filosofų. Jau kuris laikas garsiausių firmų vadovai ne tik viešai deklaruoja sėkmingo verslo receptus, bet ir formuoja visuomenės nuostatas bei gyvenimo būdo madas. Tokie vardai kaip S.Jobsas, B.Gatesas, M.Zuckerbergas, W.Buffetas, R.Bransonas, E.Muskas, L.Page'as ir kiti, vis labiau siejami ne tik su konkrečiomis koorporacijomis, bet su tam tikra verslo ir gyvenimo būdo filosofija apskritai.
Tapdami savotiškais guru jie pakeitė didžiuosius mokslininkus simbolinėje galios hierarchijoje. Ir tai atspindi tam tikrą žinojimo paklausos keitimąsi visuomenėje.
Nemaža dalis naujosios kartos elito yra baigę prestižinius universitetus, tačiau nemaža jų dalis yra paaukoję studijas dėl idėjų, ilgainiui virtusių milijardinėmis koorporacijomis. Neretai yra pripažįstama studijų nauda, vis tik faktas, kad studijas „apsimoka“ aukoti, visuomenei nepraslysta pro akis. Kitaip tariant, ar tikrai šiandien dar reikia universiteto, jei galime apsieiti ir be jo?
Taigi, galime liudyti verslo polinkį į naujo tipo lyderystę, kuri išplaukia ne tik iš ekonominės galios, bet ir gebėjimo apibrėžti socialines, politines ir net kultūrines problemas ar netgi siūlyti konkrečius jų sprendimo receptus. Juk ar ne tai liudija nuo šaukimo kimstantis verslo elito balsas, kokių specialistų reikia ir kuria kryptimi turi judėti universitetai? Tai būdinga ne vien Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų pasaulio šalims.
Svarbu suvokti, kad tokia pastanga yra palydima ne vien tuščiomis ambicijomis, bet ir augančiu simboliniu autoritetu. Reikalas dar ir tas, kad šiandien, kuomet viską siekiama matuoti skaičiais, verslo filosofijos kokybę galima nesunkiai įrodyti įmonės apyvarta ir pelnu. O kaip apskaičiuoti universiteto vertę? Anksčiau ji buvo siejama su tikrovės paaiškinamumu. Nekeista, jog ir šiandien, didesnės nežinomybės akivaizdoje lūkestis universitetui didėja, nors tuo pat metu galimybės paaiškinti tikrovę išlieka ribotos.
Universitetams nelengva atlaikyti milžinišką kritiką, ypač kai ji grindžiama pragmatiniu interesu – kokius specialistus ruošiate ir kaip jie pasitarnaus? Dalis palūžta ir imasi tiesmukos, pragmatinės laikysenos tiesiog atsiliepdami į poreikį.
Kita dalis priešpastato klasikinį, nors šiandieninio empirizmo kontekste, neapibrėžtą argumentą – „mes ruošiame savarankiškas asmenybes su tam tikrais lyderystės ir kritiškumo įgūdžiais, padėsiančiais įveikti egzistencinius iššūkius“. Kadaise argumentas buvo pakankamas.
Universitetams neleidžiama įrodyti savų argumentų: juk specialistų reikia čia ir dabar.
Problema ne ta, ar universitetai geba atliepti esantį poreikį, bet kaip greitai tai reikia daryti? Universitetams neleidžiama įrodyti savų argumentų: juk specialistų reikia čia ir dabar.
Pavyzdžiui, laisvųjų menų absolventui atsiskleisti reikia laiko. Kitaip tariant, net jei absolventas ir gebėtų įveikti konkrečią rinkos problemą, jam vis tiek tektų sugaišti šiek tiek laiko perprantant tam tikrus specializacijos niuansus.
Tuo tarpu verslui reikia tokio žmogaus, kuris ateitų jau pasiruošęs konkrečiam darbui. Nors išlieka tikimybė, jog pasikeitus rinkos sąlygoms, tam pačiam verslui reikės labiau dinamiškos asmenybės, gebančios reaguoti į pokyčius ir prisitaikyti prie situacijos vėl ir vėl ir vėl, regis, labiau linkstama pasikliauti apčiuopiamais įgūdžiais. Kita vertus, kas gali garantuoti, jog tokia taktika pasiteisins ateityje?
Ilgaamžė universiteto istorija byloja, jog universiteto sėkmė ir kokybė priklauso ne nuo staigumo ir gebėjimo užpildyti atsivėrusį konkretaus profilio specialistų poreikį, bet nuo sugebėjimo suteikti kokybišką ir visapusišką išsilavinimą. Pasikeitęs kontekstas kiek paradoksaliai nulėmė, jog tai, kas anksčiau buvo bene didžiausias universiteto privalumas, šiandien yra pristatomas kaip didžiausias trūkumas.
Kita vertus, stebint didžiųjų korporacijų personalo politiką galima užčiuopti bent jau dvi tendencijas. Pirmieji kalba apie konkrečios specializacijos ir aukšto profesionalumo darbuotojų poreikį. Antrieji akcentuoja naujo tipo žinojimą, kaip tam tikrą konkrečių (nesvarbu – technologinių, socialinių ar kt.) gebėjimų ir vaizduotės, ką su jais daryti, mišinį.
Aukso puodo vertas klausimas – kam priklauso ateitis? Bet apie tai antroje dalyje.
Dainius Genys yra VDU sociologas
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: S.Alinsky'io talento poreikis Lietuvai
