Platesnėje perspektyvoje tai atskleidžia subjekto suverenumą, žaidimo sritis ir apribojimus bei pačio žaidimo funkcijas bei sampratą visuomenėje. Anot autoriaus, žaidžiantis žmogus yra itin iškalbingas visuomenės gyvenimo būdo indikatorius. Pastarojo laikmečio nutikimai peršą klausimą – ar nebūsime žaidžiančio žmogaus saulėlydžio liudininkai?
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) paskelbė ilgai lauktą sprendimą dėl dopingo mėginių klastojimo per 2014 Sočio olimpines žaidynes. TOK neretai kritikuojamas dėl nuolaidžiavimo galingiesiems ir ne visada suveikiančios neutraliteto laikysenos politiškai jautrių klausimų atžvilgiu.
Kad ir kaip bežiūrėsi – laimėtojų čia nėra, o žaidimas sugadintas visiems. Beje, ne tik rusams.
Tuo tarpu Komitetas pabrėžia – sportas ir politika nėra tapatu. Kad ir kokia sunki situacija bebūtų, visada siekiama apginti ir puoselėti sportininkų interesus. Ir vis tik, TOK, po įvairiomis legendomis apgaubto tyrimo, pagaliau nusprendė diskvalifikuoti Rusiją iš ateinančių Pjongčango žiemos Olimpinių žaidynių. Tiesa, atskiriems sportininkams, įrodysiantiems savo švarumą, palikta dalyvavimo galimybė.
Šiandien pasaulis lyg ir triumfuoja. Kaltininkai tarsi nubausti, deja, neapleidžia keistas jausmas, jog randai palikti daug gilesni ir kažin ar pergalinga retorika padės juos užglaistyti.
Dėmesį norisi nukreipti ne tiek į TOK sprendimą ir net ne į skandalą, bet pažvelgti į skandalo atidengtą žaidžiančio žmogaus kismo interpretaciją. Alfredas Erichas Sennas, ne tik garsioje savo knygoje Power, Politics and Olympic Games (Galia, Politika ir Olimpinės žaidynės) mėgo kartoti, kad sportas ir politika (plačiąja prasme) yra daug labiau persipynę nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žvelgiant į dabartinės Rusijos realijas, tokia valstybiniu mastu vykdyta afera ganėtinai dėsningai išplaukia iš tenykščio sociokultūrinio klimato.
Sportas ir politika Rusijoje persipynę savitais ryšiais. Kita vertus, turint tokį komunistų valdžios paveldą kitaip ir būti negalėjo. Šaltojo karo laikais sovietai siekė įrodyti komunistinės visuomenės pranašumus prieš kapitalistinę ir sportas, ko gero, buvo viena iš svarbiausių sričių, kurioje šias idėjas siekta realizuoti praktiškai. Tačiau net ir tuomet tokių machinacijų nebuvo. Bent jau iki šiol nėra išlikę kitokių duomenų. O juk kalbame apie laikus, kuomet veikė gulago sistema ir požiūris į žmogų buvo kaip reta instrumentinis.
Rusijos sisteminė dopingo mėginių klastojimo ataka yra beprecedentė. Nesigilinant į skandalo niuansus tik priminsiu, jog kalba eina ne apie atskirų sportininkų sukčiavimus, ir net ne apie dėsningumus, bet ištisą sistemą su įvairių valstybinių institucijų ir net slaptųjų tarnybų įtraukimu. „New York Times“ dienraščio duomenimis, pats Sočio žaidynių laboratorijos direktorius padėjo ir skatino Rusijos atletus sukčiauti. Manoma, kad 15 iš Rusijos laimėtų 33 medalių buvo nešvarūs.
Komentaro pradžioje pasiūlyta žaidžiančio žmogaus perspektyva, it savotiškas visraktis, situaciją leidžia aptarti dviem aspektais.
Pirma, panašu, kad nepaisant noro laimėti, ne visi rusų atletai rinkosi dopingo vartojimą. Galime tik numanyti tiek į skandalą patekusių, tiek ir šalia likusių sportininkų dilemas bei spaudimo lygį, kuris buvo nukreiptas prieš juos. Belieka nujausti, kokį vidinį konfliktą išgyveno tie, kurie patys susilaikė nuo dopingo, bet žinojo apie tautiečių machinacijas. Arba tie, kurie susilaikė ir nelaimėjo. Ar tie, kurie nesusilaikė ir nelaimėjo. Kad ir kaip bežiūrėsi – laimėtojų čia nėra, o žaidimas sugadintas visiems. Beje, ne tik rusams. Dalis rusų sportininkų, turėjusių, bet nepasinaudojusių dopingo vartojimo galimybe (norisi tikėti, kad tokių būta), pateko į tautiečių machinacijų šešėlį, nors iš tiesų pasielgė gana garbingai ar mažų mažiausiai profesionaliai.
Visa tai leidžia kelti klausimą, ar tebeįmanoma žaisti ir tuo mėgautis? Kiek individas pajėgus atlaikyti besikeičiančias žaidimo aplinkybes ir išsaugoti individualizmą, nepriklausomybę ir atsakomybę už pasirinkimus? Dopingo istorija itin slogi ir smulkias detales užgožia sunkiasvoriais etiniais klausimais. Nepaisant bandymų įsprausti žaidimą į griežtus normatyvinius rėmus, net ir Rusijos atveju, išlieka garbingo elgesio pasirinkimo viltis. Nepaisant pačių nedėkingiausių aplinkybių žaidimo žavesys visada priklauso nuo asmeninio žaidėjo pasirodymo.
Antra, tai dar kartą patvirtina nenaują įžvalgą, kad žinodamas, jog „nebūsi sugautas“, t.y., išvengsi atsakomybės, nes niekas nesužinos, žmogus linkęs daryti ciniškus poelgius. Dalis sportininkų nesusitvarkė su šia pagunda ir pasinaudojo galimybe keisti žaidimo sampratą.
Ten, kur anksčiau vykdavo žaidimas play prasme, šiandien regime gambling loteriją. Tuo tarpu tie, kuriems priklauso žaidimo organizavimo ir žaidimo pagal taisykles priežiūros iniciatyva, mieliau rinkosi taisyklių perdarymo kryptį. Noras palenkti žaidimą sau naudinga linkme ir sulaukti prognozuotinų rezultatų lemia instrumentinį žmogaus panaudojimą. Itin stiprus pragmatiškumas ir asmeninių tikslų siekimas žmogaus orumo ir vertės klausimus leidžia traktuoti kaip perteklinius. Atrodo, jog plintant pragmatiškumui ir dominuojant plikos jėgos kultui, žaidimo sąlygos darosi sunkesnės, o žaidimo elegancija balansuoja ties egzistencinio išnykimo riba.
Turint omenyje valstybiniu lygmeniu sukurtą sistemą galime kalbėti apie iškalbingą žmogiško jautrumo redukciją. Dopingo istorija yra iliustratyvi adiaforizacijos – etinio santykio sunaikinimo jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu – pavyzdys.
Pasirinktos priemonės leido pasiekti pergales, tačiau nubraukė jų siekimo proceso reikšmę. Tai leidžia susimąstyti apie žaidimo laisvės, etikos, individualizmo, profesionalumo ir kt. aspektus. Žaidžiančio žmogaus laikysenoje vis mažiau žaidimo. Kitaip tariant, žaisti leidžiama tiek, kiek tavo žaidimas atitinka normatyvinius reikalavimus bei galingųjų interesus.
Dar Pierre`as de Coubertinas minėjo: sportas gali būti kilnus ir gražus, bet lygiai taip pat jis gali būti bjaurus ir atstumiantis. Toks jau tas žaidimas – vieni linkę taisyklėms paklusti ir mėgautis garbingu žaidimu, kiti – jas laužyti. Kad ir kaip būtų, norisi išlaikyti žaidžiančio žmogaus įmanomumo viltį net ir itin komplikuotuose situacijose.
Dainius Genys yra Vytauto Didžiojo universiteto sociologas.
