Kratantis asmeninės atsakomybės pasirenkama pagal situaciją: raginama rasti politinį sprendimą, kai jo dar nepasiūlyta, o kai mėginama siūlyti, – raginama ieškoti teisininkų sutarimo, tarsi jį būtų įmanoma rasti, o gal net kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ir visa tai daroma pačiam turint ir įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ir teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti jo nutarimą.
Sakysite, toks elgesys primena veidmainystę? Tik nepagalvokite, kad čia apie vieną asmenį, – iš tikrųjų tokių, kurie panašiai elgiasi, rastume daug, nes problemai nėra vieni ar keli metai. Tačiau galbūt žmogus iš užsienio neleidžia elgtis kitaip.
Teisė negali būti aiškinama dogmatiškai, pažodžiui ir paraidžiui
Geriau įsigilinus teisinė Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko statuso klausimo pusė neatrodo tokia jau sudėtinga. Žinoma, jei atsisakytume scholastikos – iš anksto mums primetamų dogmų, kaip tariamai neginčijamų tiesų.
Plačiausiai žinoma iš jų yra ta, kad Konstitucinis Teismas tariamai yra 2002 m. birželio 19 d. nutarime išaiškinęs, jog tada Lietuva neturėjo valstybės vadovo. Taip, iš tikrųjų panašus teiginys šiame nutarime yra, kad valstybės vadovo institutas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (tuometėje laikinojoje konstitucijoje) nebuvo numatytas.
Tačiau tai yra teiginys, pateiktas be jokios LPĮ, tuometės istorinės ir teisinės situacijos analizės, nes tokia analizė ir nebuvo to nutarimo tikslas, – šio teiginio reikėjo tik tam, kad būtų konstatuota, jog Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė neprilygsta dabartinėje Konstitucijoje nustatytai Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigybei. Ar Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas atliko valstybės vadovo funkcijas ir gali būti laikomas valstybės vadovu, Konstitucinio Teismo nutarime paprasčiausiai nėra analizuojama. Ir vargu ar galėjo būti, nes to nereikėjo bylai dėl valstybinės pensijos išspręsti, pakako to, kad Respublikos Prezidento pensija gali būti paskirta tik asmeniui, kuris buvo Respublikos Prezidentu pagal Konstituciją.
Žvelgiant plačiau, bet kam yra aišku, kad teisė negali būti aiškinama dogmatiškai, pažodžiui ir paraidžiui. Tad tai, kad LPĮ nebuvo valstybės vadovu įvardintos pareigybės, dar nereiškia, kad Lietuva tuo metu neturėjo valstybės vadovo funkcijas vykdančio pareigūno, kitaip tariant, kad aukščiausiuoju valstybės pareigūnu įvardintas AT Pirmininkas negali būti laikomas Lietuvos valstybės vadovu (be abejo, ne Respublikos Prezidentu, nes būtent tokios pareigybės iš tiesų nebuvo).
Čia specialiai neanalizuosiu LPĮ nustatytų AT Pirmininko funkcijų, kurių dalis yra tokia pat, kaip Respublikos Prezidento pagal dabartinę Konstituciją. Mat pagal konstituciją valstybės vadovo (jei toks apskritai joje įvardijamas) funkcijos gali būti pakankamai skirtingos, ir tikrai ne kiekvienas valstybės vadovas privalo turėti, tarkime, veto teisę parlamento priimtų įstatymų atžvilgiu.
Geriau trumpai paanalizuoti tai, kas universalu: ką valstybės vadovas atlieka ex officio (pagal užimamas pareigas be specialių įgaliojimų) pagal tarptautinę teisę. Neginčytina, kad pagal tarptautinę teisę valstybės vadovas valstybės vardu gali pareikšti oficialią poziciją, sudaryti tarptautines sutartis (pirmiausia dėl jų derėtis ir jas pasirašyti), skirti valstybės diplomatinius atstovus ir akredituoti užsienio šalių diplomatinius atstovus. Beveik visi šie įgaliojimai pagal LPĮ buvo priskirti ne kam kitam, o AT Pirmininkui.
Ir tarptautiniuose santykiuose iš tikrųjų AT Pirmininkas šimtus kartų Lietuvos Respublikos vardu yra daręs oficialius pareiškimus, adresuotus pirmiausia kitų valstybių vadovams, derėjęsis ir pasirašęs Lietuvos Respublikos vardu tarptautines sutartis (iš jų reikšmingiausia 1991 m. liepos 29 d. sutartis su Rusija dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų), priėmęs kitų valstybių ambasadorių įgaliojamuosius raštus ir pasirašęs Lietuvos ambasadorių įgaliojamuosius raštus, adresuotus kitų valstybių vadovams.
Statuso klausimas yra geras testas ne tik Lietuvos valstybės savigarbai, bet ir jos politikų savarankiškumui
Kokiu statusu tai buvo daroma? Pagal tarptautinę teisę (be kita ko, Vienos konvencijas dėl tarptautinių sutarčių teisės ir diplomatinių santykių) panašius įgaliojimus, be valstybės vadovo, turi dar vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras. Akivaizdu, kad AT Pirmininkas tikrai nebuvo nei vyriausybės vadovas, nei užsienio reikalų ministras, tad tarptautiniuose santykiuose neginčytinai buvo priimamas kaip Lietuvos valstybės vadovas. Tai yra paprasčiausias visuotinai žinomas istorinis ir teisinis faktas.
Joks Konstitucinio Teismo nutarimas negali paneigti tokio visuotinai žinomo istorinio ir teisinio fakto. Apskritai negali būti tokios situacijos, kad pagal tarptautinę teisę Lietuvos valstybės pareigūnas laikomas šios valstybės vadovu, o pagal nacionalinę teisę tas pats pareigūnas valstybės vadovu negali būti laikomas. Kitaip kam gi Lietuva deklaravo ištikimybę tarptautinės teisės normoms Kovo 11-osios Akte?
Tokia absurdiška situacija gali susiklostyti tik tada, kai nepaisoma logikos ir vadovaujamasi politiškai motyvuotomis ambicijomis, neatsižvelgiama į realiai susiklosčiusią tuometę situaciją. Akivaizdu, kad 1990-1992 metais buvo svarbiausia įtvirtinti atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, o ne eksplicitiškai nustatinėti, kas yra valstybės vadovas. Tačiau lygiai taip pat visiems akivaizdu, kas juo iš tikrųjų buvo ir ką Lietuvos valstybės vadovu laikė tarptautinė bendrija (tikrai ne Prezidiumą). Tad nėra jokių konstitucinių ir teisinių kliūčių Seimui priimti teisės aktą atitinkamai įvertinant Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko vaidmenį ir statusą. Konstitucija to nedraudžia.
Taigi Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko statuso klausimas yra geras testas ne tik Lietuvos valstybės savigarbai, bet ir jos politikų savarankiškumui. Pamatysime, kas nugalės: sveikas protas ir sąžiningas požiūris į visuotinai žinomą istorinį ir politinį faktą, ar scholastinės tam tikrų teisininkų ambicijos.
Prof. Dainius Žalimas yra buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
