Demokratijos aksiomos teismui nėra žinomos?
Kuo demokratija skiriasi nuo autokratijos ir diktatūros? Atsakymų galima pateikti daug. Vienas iš jų yra neatskiriama demokratijos aksioma, kad teisminė valdžia yra aktyvus demokratijos ir žmogaus teisių sargas.
Nevisiškai tais pačiais žodžiais apie tai ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Konstitucinis Teismas, pabrėžęs, kad teismų nepriklausomumas yra ne savitikslis, o būtina žmogaus teisių apsaugos garantija.
Teismas yra ne tik tam, kad išspręstų vieno žmogaus ginčą su kitu ar teistų už nusikaltimą, bet pirmiausia tam, kad apgintų žmogų nuo politinės valdžios savivalės, taip pat ir neveikimo.
Kitaip tariant, teismas yra ne tik tam, kad išspręstų vieno žmogaus ginčą su kitu ar teistų už nusikaltimą, bet pirmiausia tam, kad apgintų žmogų nuo politinės valdžios savivalės, taip pat ir neveikimo, kai valdžia privalo imtis pozityvių veiksmų žmogaus teisėms įgyvendinti. Tuo tarpu autokratijoje teismai tarnauja ne žmonėms, o diktatoriui. Ten jie aklai vykdo jo palaimintus įstatymus ir jų nekvestionuoja (maždaug taip dabar yra Baltarusijoje).
Kita neatskiriama demokratijos aksioma yra pliuralizmas ir tolerancija. Tikroji demokratija nėra demokratūra, kaip rašė Leonidas Donskis. Lietuvos Konstitucinis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs maždaug taip: tam tikru laikotarpiu visuomenėje vyraujantys daugumos stereotipai negali būti konstituciniu pagrindu diskriminuoti asmenis dėl lytinės orientacijos ar tapatybės, įskaitant ir šeimos santykių sritį.
Tuo tarpu autokratijoje visada prisidengiama tikra ar tariama visuomenės dauguma. Pavyzdžiui, Rusijoje LGBT+ teisių neigimas grindžiamas „blokuojančia dauguma“.
Su tuo susijusi trečioji čia paminėtina demokratijos aksioma: Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, skirtas apginti kiekvieno individo orumui ir prigimtinėms teisėms. Beje, nuo valstybės ar visuomenės daugumos diktato.
Kaip vėlgi ne kartą pabrėžė Lietuvos Konstitucinis Teismas, iš tikrųjų demokratinė yra valstybė, gerbianti kiekvieno žmogaus orumą. Jis taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog visuomenės apklausos ir nuotaikos, politikų nuomonės nėra veiksnys, keičiantis Konstitucijos turinį, juolab žmogaus teisių srityje.
Šias demokratijos aksiomas suvokiantys žmonės, praradę kantrybę dėl politinės valdžios neveiklumo, galiausiai kreipėsi į teismą prašydami apginti jų konstitucines teises – būti teisiškai pripažintiems šeima. Nes politinė valdžia (Seimas) jau daugiau kaip 20 metų nepriima įsipareigoto priimti Partnerystės įstatymo (įgyvendinant Civilinį kodeksą, numatantį skirtingų lyčių porų partnerystę) ir jau ketverius metus nepriima jokio įstatymo, reguliuojančio tos pačios lyties porų partnerystę.
Dar 2019 metais Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pagal Konstituciją valstybė privalo vienodai ginti ir saugoti visas šeimas, įskaitant sukurtas kitokiu, nei santuoka pagrindu, be kita ko, tos pačios lyties poras. Beje, tokios konstitucinės šeimos sampratos Vilniaus apylinkės teismas, suprantama, nepaneigė.
Pareiškėjai naiviai tikėjo, jog minėtos konstitucinės demokratijos aksiomos žinomos ir teismui. Juos, tikėtina, įkvėpė ir ankstesni pavyzdžiai, kai net žemiausios instancijos teismai Lietuvoje sėkmingai apgynė žmogaus teisę į tapatybę asmenvardžių bylose leisdami rašyti asmens vardą ir pavardę ir ne lietuviškos abėcėlės lotyniško pagrindo raidėmis, nors dar nebuvo specialaus įstatymo.
Iki šiol teismai sėkmingai gynė ir lytį pakeitusių asmenų teisę į tapatybę, nors šią teisę įgyvendinančio įstatymo iki šiol nėra (teisinio reguliavimo problema neseniai spręsta teisingumo ministrės įsakymu).
Galiausiai pareiškėjus įkvėpė nesena Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija: Fedotova prieš Rusiją byloje EŽTT aiškiai konstatavo, jog Europos valstybės (Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvės) privalo teisiškai pripažinti ir ginti tos pačios lyties porų šeimos santykius.
Lietuvos teismo sprendimo, priimto Lietuvos Respublikos vardu, tekstas apskritai kelia susirūpinimą tuo, kad jį rašiusiems asmenims apmąstymai apie demokratiją būtų per sudėtingas uždavinys.
Matyt, taip pat naiviai tikėta tuo, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją žmogaus teisių apsaugos lygis negali būti žemesnis nei pagal europinius standartus.
Toks tikėjimas iš tikrųjų pasirodė naivus. Lietuvos teismo sprendimo, priimto Lietuvos Respublikos vardu, tekstas apskritai kelia susirūpinimą tuo, kad jį rašiusiems asmenims apmąstymai apie demokratiją būtų per sudėtingas uždavinys.
Teismo sprendime nėra Konstitucijos
Konstitucija tikrai nėra esminė šiam Vilniaus apylinkės teismo sprendimui. Tiksliau, jos tekstas, kaip ir keli Konstitucinio Teismo nutarimai, yra minimas, bet darant tokias klaidas, kurios būtų nedovanotinos konstitucinės teisės studentui.
Pagrindinis teismo argumentas yra tas, kad pagal Konstituciją teismas „klauso tik įstatymo“, o kadangi Civilinės partnerystės (sąjungos) įstatymo priimta nėra, tai nėra ko ir tenkinti pareiškėjų prašymų (kitaip, girdi, bus įsikišta į Seimo kompetenciją).
Tokiam „argumentui“ atsistoję paplotų sovietinio pozityvizmo šalininkai, ko gero, su malonumu pritartų Lukašenkos „teisėjai“. Nes tai suponuoja absoliučiai nekritišką įstatymų vertinimą. Ir, žinoma, ignoruoja Konstituciją bei ją aiškinančią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Pagal pastarąją „klauso tik įstatymo“ negali būti aiškinama pažodžiui, teismas turi vykdyti teisingumą vadovaudamasis visų pirma Konstitucija ir teise. Kitaip būtų neįmanoma teisme ginčyti jokio įstatymo ir apginti konstitucinių teisių.
Taigi teismo argumentu nubrauktos net kelios su Konstitucijos viršenybe susijusios Konstitucijos nuostatos. Pirma, tai visas Konstitucijos 6 straipsnis, pagal kurį „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“, kuris, beje, yra tik referendumu keičiamame Konstitucijos I skirsnyje.
Teismas atvirai atsisakė tiesiogiai taikyti Konstituciją ir remiantis ja apginti pažeistas į jį besikreipusių asmenų teises.
Panašiai deklaracine pavirto Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, kai pažeidžiamos jo konstitucinės teisės ar laisvės. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokia teisminė konstitucinių teisių gynyba turi būti reali ir veiksminga.
Tuo tarpu dabar net ir neneigdamas tos pačios lyties porų konstitucinių teisių į jų šeimos santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą, teismas vis dėlto nusprendė šių teisių neginti. Kitaip tariant, teismas atvirai atsisakė tiesiogiai taikyti Konstituciją ir remiantis ja apginti pažeistas į jį besikreipusių asmenų teises. Tačiau tai ne vieninteliai teismo padaryti Konstitucijos nuostatų pažeidimai.
Antra, Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytos teisėjo pareigos netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo konstitucingumo, kai yra pagrindo manyti, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Vilniaus apylinkės teismas akivaizdžiai nevykdė ir šių savo konstitucinių pareigų, nors pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Civilinio kodekso konstitucingumo patikros tuo atveju, jeigu teismas nesiryžtų iš karto išspręsti bylos pareiškėjų naudai.
Iš tikrųjų argumentų kreiptis į Konstitucinį Teismą pakaktų. Kad ir dėl legislatyvinės omisijos, kurios klausimus ne kartą yra sprendęs Konstitucinis Teismas. Paprasčiau kalbant, tai yra situacija, kai pagal Konstituciją tam tikrame įstatyme tam tikras klausimas turi būti sureguliuotas, bet tai nėra padaryta. Būtent tokią situaciją galima įžvelgti šiuo atveju: pagal Konstituciją įstatymu turi būti saugomos ir ginamos visos šeimos, šeimos santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau tos pačios lyties porų šeimos santykiai jame nėra sureguliuoti.
Tai, kad be argumentų teismas apskritai ignoravo pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, niekaip nepavadinsi teisingumu, kurį gina Konstitucija.
Tai, kad be argumentų teismas apskritai ignoravo pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, niekaip nepavadinsi teisingumu, kurį gina Konstitucija. Konstitucija kaip tik įpareigoja teismus priimti tik objektyvius ir argumentuotus sprendimus.
Be kita ko, teismas dar paneigė visuotinį (erga omnes) Konstitucinio Teismo nutarimų privalomumą ignoruodamas tiek konkretaus nutarimo kontekstą, tiek pačią Konstituciją. Tarsi teismas nebūtų valstybės dalis (pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį „valstybė saugo ir globoja šeimą“), jis ėmė ir nusprendė, jog pareiga saugoti ir globoti šeimą taikytina tik Seimui, bet ne teisminei valdžiai. Tai yra vienas didžiausių Vilniaus apylinkės teismo „išradimų“.
Rūpestis Rusija
Tačiau „vyšnaite ant torto“ laikytinas atvirai pareikštas susirūpinimas tariamai pažeistomis Rusijos teisėmis Europos Žmogaus Teisių Teisme, kur jai Fedotova prieš Rusiją byloje neva nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai.
Kaip rašo Vilniaus apylinkės teismas, „sprendžiant iš EŽTT sprendimo minėtoje byloje buvo išklausyta vienos šalies (peticijos teikėjų ir juos palaikančių organizacijų pozicija)“. Todėl EŽTT iš esmės apkaltintas savo paties suformuluotų teisingo teismo standartų nepaisymu ir atsisakyta remtis Fedotova prieš Rusiją byloje suformuluotu pareiškėjams palankiu Europos žmogaus teisių konvencijos aiškinimu.
Problema čia ne tik ta, kad nacionaliniam teismui nei pagal Konstituciją, nei pagal Europos žmogaus teisių konvenciją nėra suteikti įgaliojimai kvestionuoti EŽTT (juolab jo Didžiosios kolegijos, kurios sprendimai yra galutiniai) pateikto šios konvencijos aiškinimo. Atvirkščiai, Konstitucinis Teismas nuolat pabrėžia EŽTT sprendimų reikšmę Konstitucijos ir visos Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui.
Didesnė problema, kad Vilniaus apylinkės teismas paprasčiausiai apsimelavo. Rusija dalyvavo Fedotovos byloje, būtent Rusijos reikalavimu byla perduota EŽTT Didžiajai kolegijai, o baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje atsisakė dalyvauti pati Rusija, nutraukusi komunikavimą su EŽTT, nors visos galimybės jai dalyvauti procese buvo sudarytos.
Šiuos faktus nesunku patikrinti susiradus EŽTT Didžiosios kolegijos ir kitus sprendimus. Kaip nesunku įsitikinti ir tuo, kad nutraukus Rusijos narystę Europos Taryboje pernai kovo 16 d. Rusija dar pusę metų liko Europos žmogaus teisių konvencijos šalimi, taigi, be jokių kliūčių panorėjusi būtų dalyvavusi EŽTT procese.
Didesnė problema, kad Vilniaus apylinkės teismas paprasčiausiai apsimelavo.
Kam lojalus ir kiek objektyvus yra teismas tokiais „argumentais“ netiesiogiai prieš EŽTT tarsi užtardamas valstybę agresorę, pasilikime išvadas sau. Tačiau „rusų pasaulio“ atspindį galime išvysti dar viename teismo „argumente“ prieš EŽTT sprendimų autoritetą. Kažkodėl Vilniaus apylinkės teismui ėmė ir parūpo EŽTT Oliari prieš Italiją byloje pateikta atskiroji dviejų teisėjų nuomonė, kad „šalys, ratifikuodamos Konvenciją, neprisiėmė įsipareigojimų, kokius išaiškino EŽŽT interpretuodamas Konvenciją taikydamas evoliucinį metodą aiškinant Konvencijos nuostatas“.
Kaip čia neprisiminsi, jog 2015 metais, vadovaudamasis labai panašiais argumentais apie pernelyg aktyvistinę EŽTT veiklą, tariamai iškreipiančią Konvencijos prasmę, Rusijos „konstitucinis teismas“ leido nevykdyti EŽTT sprendimų.
Tarptautinių įsipareigojimų nepaisymas ir LGBT+ teisių neigimas jau seniai yra „rusų pasaulio“ doktrinos vizitinė kortelė. Galima prisiminti ir tai, kaip kovos už „tradicines ortodoksų vertybes“ ir prieš neva neigiamą LGBT+ ir „panašių iškrypimų“ įtaką argumentai išsakomi Rusijai teisinant agresiją prieš Ukrainą.
Šiame Vilniaus apylinkės teismo sprendimo „argumentacijos“ liūne jau tik smulkmena atrodo toks netikslumas, kai Visuotinė žmogaus teisių deklaracija kažkodėl priskiriam „postkolonialistiniam laikotarpiui“ ir „tarptautinėms sutartims“, nors tokia paprasčiausiai nėra. Taip pat neteisingai nurodoma, jog Lietuva „prisijungė“ prie šios Deklaracijos „2006-06-17“, nors iš tikrųjų Lietuva įsipareigojo jos laikytis 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracija ir 1991 m. kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu (šie faktai, beje, konstatuojami Konstitucinio Teismo nutarimuose ir pateikiami URM oficialioje informacijoje).
Demokratijos regresas?
Pabaigai atrodytų, kam tiek daug dėmesio skirti žemiausios instancijos – Vilniaus apylinkės teismo sprendimui. Ogi tam, kad šis sprendimas išskirtinai skandalingas tiek savo kokybės prasme, tiek dabartiniame geopolitiniame kontekste.
Šis sprendimas išskirtinai skandalingas tiek savo kokybės prasme, tiek dabartiniame geopolitiniame kontekste.
Ir mėginti nuspėti, ar tai nėra demokratijos regreso pradžią šalyje liudijantis požymis. Demokratijos regresui kaip tik gali būti būdinga tai, kad teismai, anksčiau atlikę jos sargo vaidmenį, atsisako ginti žmogaus teises tapdami vertybiškai neutralūs ir bailūs.
Ar tai jau demokratijos regresas, parodys tolesnė bylos eiga. Tačiau Vilniaus apylinkės teismas nėra vienišas atsisakydamas ginti žmogaus teises. Štai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neseniai atsisakė apginti žmogaus konstitucines teises net po 2021 m. pagal individualų konstitucinį skundą laimėtos bylos Konstituciniame Teisme ir dabar dėl to pradėta byla EŽTT (Rumino prieš Lietuvą vardu).
Ir matysime, ar iš Konstitucinio Teismo galėsime sulaukti tokių drąsių sprendimų, kaip dėl mirties bausmės panaikinimo 1998 m., seksualinio priekabiavimo 2017 m. ar konstitucinės šeimos sampratos 2011 ir 2019 m.
