Bet apie viską iš pradžių. Referendumas kaip viena iš tiesioginės demokratijos formų yra įtvirtintas Konstitucijoje. Pagal Konstituciją referendumu spręstini svarbiausi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai. Dalis šių klausimų (svarbiausių Konstitucijos nuostatų pataisos) yra nurodyti pačioje Konstitucijoje, tačiau jų sąrašas nėra išsamus.
Kiti klausimai laikytini svarbiais ir yra spręstini referendumu tais atvejais, kai referendumą skelbia Seimas savo iniciatyva arba piliečiams surinkus 300 tūkst. parašų (toks surinktų parašų skaičius savaime rodo, kad klausimas būtų svarbus).
Nematau jokių prielaidų žeminti šią kartelę ar ilginti šešių mėnesių terminą parašams rinkti, – tai yra gana protingas skaičius ir terminas, juolab jei bus įgyvendinta galimybė pasirašyti referendumo iniciatyvą elektroniniu būdu.
Demokratinėje valstybėje tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija negali būti priešpriešinama, abi šios demokratijos formos skirtos Tautos valiai išreikšti, taigi jos papildo, o ne paneigia viena kitą.
Tiesioginės demokratijos (referendumo) priešpastatymas atstovaujamajai demokratijai (parlamentui, kaip Tautos atstovybei) yra vienas iš politinio populizmo bruožų. Politiniam populizmui taip pat būdingas perdėtas Tautos valios akcentavimas, iškeliant tiesioginį jos valdymą aukščiau teisės ir Konstitucijos.
Tad kalbėjimas apie dažnesnius referendumus, ypač net nesigilinant, kokie klausimai jiems galėtų būti teikiami, tėra politinis populizmas menkinant Tautos atstovybės paskirtį ir vaidmenį. Tokiu būdu populistai paprastai siekia nukreipti dėmesį nuo iš tikrųjų svarbios politinės darbotvarkės.
Nenuostabu, kad tokios populistinės idėjos paprastai nėra būdingos Vakarų demokratijoms. Vadinamasis liaudies valdymas (narodovlastije) pabrėžiamas Rusijoje ir kitose jos įtakojamose šalyse: štai Rusijos konstitucinis teismas pernai būtent šiuo principu pateisino autoritarinio režimo įtvirtinimą ir nukrypimus nuo nustatytos konstitucijos keitimo tvarkos.
Demokratinė valstybė nebūtų tvari, jeigu joje būtų leidžiama naikinti ir menkinti mažumų tapatybę.
Tačiau demokratijoje Konstitucija yra Tautos susitarimas, todėl Tautos valia įgyvendinama ne pažeidinėjant, o laikantis Konstitucijos, paisant Konstitucijos ir teisės viršenybės principų. Šis susitarimas dėl bendro gyvenimo taisyklių nėra daugumos diktatūros įteisinimas, o daugumos valdymo derinimas su mažumų apsaugos interesais ir pagarba kiekvieno žmogaus prigimtiniam orumui. Demokratinė valstybė nebūtų tvari, jeigu joje būtų leidžiama naikinti ir menkinti mažumų tapatybę, atimti iš žmogaus teises, kurias jis įgyja gimdamas ir kurių negali suteikti jokia valstybė.
Todėl pagal Konstituciją (taip ją išaiškino Konstitucinis Teismas) referendumai galimi ne visais klausimais. Negali būti referendumų, siūlančių atsisakyti šalies nepriklausomybės, demokratinės jos valdymo formos ar paneigti prigimtines žmogaus teises.
Konstitucionalizmo esmė – ne tik valstybės valdžios įsteigimas, bet ir jos ribų nustatymas, įskaitant tokias, kurių negali peržengti jokia politinė ar Tautos dauguma. Viena šių ribų – pagarba prigimtiniam kiekvieno žmogaus orumui. Beje, Konstitucija šiuo požiūriu atspindi europinį referendumų standartą: Venecijos komisija, kuri yra autoritetingiausia konstitucinės teisės ekspertinė institucija, yra ne kartą pažymėjusi, kad referendumui negali būti pateikti klausimai, kuriais būtų siekiama paneigti Europos Tarybos vertybes – teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises.
Iš žmogiškojo orumo kyla kiekvieno asmens teisė gyventi tokioje šeimoje, kokioje jis nori.
Čia prieiname prie referendumo dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės idėjos. Toks referendumas, kuriuo būtų siekiama uždrausti vienos lyties asmenų partnerystę, a priori būtų antikonstitucinis. Referendumu negali būti paneigtas tos pačios lyties asmenų, kurie pageidauja kurti šeimą ir gyventi šeiminį gyvenimą, žmogiškasis orumas. Referendumu taip pat negali būti nustatyta diskriminacija lytinės orientacijos ar tapatybės pagrindu.
Pagal Konstituciją turi būti suteikta vienoda apsauga visoms šeimoms, taigi ir sukurtoms tos pačios lyties partnerių. Iš žmogiškojo orumo kyla kiekvieno asmens teisė gyventi tokioje šeimoje, kokioje jis nori – ar su tos pačios, ar su kitos lyties asmeniu. Tad referendumu negali būti nustatoma diskriminacija partnerystės srityje, kad ji būtų tik skirtingų lyčių asmenims. Toks referendumas pagal Konstituciją yra neįmanomas, kad ir kaip tai nepatiktų populistams. O diskriminacijos šeimos santykių srityje idėja itin artima rusiškai dvasinių sankabų (duchovnyje skrepy) doktrinai.
Johno Stiuarto Millo suformuluotas vergo paradoksas reiškia, kad žmogus turi laisvę apsispręsti, išskyrus teisę atsisakyti šios laisvės. Perfrazavus lietuviškoms aktualijoms – Tauta yra laisva spręsti referendumais visus klausimus, išskyrus tuos, kurie veda į jos kaip politinio vieneto savižudybę ir demokratijos sunaikinimą.
Prof. Dainius Žalimas yra buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas
