„Geopolitika man neįdomi“, – kiek kartų kone kiekvieno europiečio ištarta, girdėta ir, ką gi, – jau matoma. Kipras vetavo Europos Sąjungos sankcijas prieš Baltarusiją, bet anaiptol ne dėl atlaidumo Lukašenkai ir jo sėbrams.
Tai kas kita – paaiškinama tuo, kad pirmiausia reikia gesinti gaisrą savo lauke, o tada padėti kaimynui; kritus oro slėgiui lėktuve deguonies kaukę pirmiausia užsidedame patys ir tik po to – sėdinčiam šalimais. Kipras, įstojęs Europos Sąjungą 2004 m. kartu su Lietuva ir dar aštuoniomis valstybėmis, kaip ekonomiškai pajėgi šalis, atitinkanti Mastrichto sutarties reikalavimus, pirmoji įsivedė eurą. Europos Sąjungos raginama, atsisakė savo tarptautinės bankininkystės paslaugų, kurios sudarė nemenką dalį šalies ekonomikos, ir padidino turizmo sektorių. (Nereikia pamiršti, kad bankininkystė Kipre skaičiuoja tūkstančių metų istoriją ir yra seniai tapusi beveik tradiciniu verslu. Tačiau – tai „tragikomiškoji“ dalis).
Kipras kaip ir kitos ES „naujokės“, tada ėjo į daugybę ekonominių kompromisų ir sulaukė gerų rezultatų, tačiau Kipro geopolitinė padėtis raiškiai skyrėsi nuo kitų narių. Kaip tokia ji atidesnio ES dėmesio taip ir nesulaukė. Kiprui svarbiausia buvo ir yra tarptautinė Europos Sąjungos pagalba ten, kur ši nedidelė Viduržemio valstybė viena pati negali sau padėti – sumažinti Turkijos apetitą Kipro atžvilgiu. 1974 m. Turkija okupavo šiaurinį savo mažos kaimynės šoną, pasinaudojusi, žinoma, vietinių nacionalistų rietenomis. Šiai okupacijai Vakarų valstybės anuo istoriniu laiku, deja, itin nesipriešino, nes Kipro prezidentu tada buvo neprisijungimo politikos besilaikantis arkivyskupas, bažnyčios galva, Makarios III. Jis taikė Kiprui panašią į Suomijos politiką ir laikė atviras duris prekybai su visais tada egzistavusiais politiniais blokais.
Jo diplomatija ir sparčiai augantis tarptautinis populiarumas netiko nei „juodųjų pulkininkų“ diktatūrai Graikijoje, nei juolab Turkijos „tėvui“, Mustafai Atatiurkui. Jie tik ir laukė progos savo strėlėms. Nuo minėtosios Turkijos okupacijos nukentėjo ne tik kas trečias graikas, netekęs savo turto ir namų, bet ir visa Kipro turkų bendruomenė, iki šiol esanti tikruoju Turkijos įkaitu saloje. Jau pusšimtį metų kipriečiai bando susigrąžinti okupuotą tėvynės dalį, jau pusšimtį metų Turkija taiko Kipro Respublikai sankcijas, nepripažindama jos kaip valstybės ir nutraukusi su ja visus įmanomus ryšius. Turkija siekia, kad Kipras pirmasis pripažintų okupuotą šiaurę kaip atskirą, palankią Turkijai valstybę. Kipro Respublika, žinoma, šito padaryti negalės nei etiškai, nei politiškai, nei ekonomiškai.
Žmogiškai šis Turkijos siekis panašus į mažiau galingojo pažeminimą tam, kad jis visiškai pasiduotų. Kiprui prieš keletą metų aptikus savo teritoriniuose vandenyse dujų, Turkijos prezidentas Erdoganas pareikalavo pusės radinio, neva nerašyta turkų „siena“ eina ne ten, kur Turkijos krantai, o per Nikosiją. Be to, iškart buvo prisiminta, kad reikia ginti ir Kipro turkų interesus saloje. Kiprui vis dėlto pasiūlius „trečdalį“, Erdoganui pasirodė „per mažai“, ir jis pasiuntė prie Kipro krantų turkų techniką „surasti ir išsisiurbti savo dalį“. Po to vienas po kito pasirodė ir kariniai laivai, kurie nėra nematomi daiktai jūroje – jie matyti pro gyvenamųjų namų langus.
Kiekvienas kiprietis klausia savęs: kiek gi galima? Pasiūlyk sofą, atsisės ant galvos... Ir taip kasmet. Šiemet konfliktas taip paaštrėjo, kad Kipras, Graikija ir Izraelis susėdo prie karinio aljanso atkūrimo Viduržemio jūroje.
Ką jis atneš? Naujas įtampas? Turkijos tikslas lyg ir aiškus – palaužti Kipro valstybę ir ilgainiui paversti ją savo dalimi. Istorijoje tai žinoma kaip imperinis užmojis. Tokia „smulkmė“ kaip Kipras yra rakštis Turkijai. Europos Sąjunga, atlikdama regione tik ekonominį vaidmenį, nors ir veda derybas su Turkija, tačiau jos kaip Sizifo akmuo nusirita nuokalnėn. Europos interesai, regis, susiskaidę. Vokietijos kanclerė, atvykusi į Kiprą prieš kelis metus, pritarė, kad „yra problemų“, Prancūzijos vyriausybė buvo atsiuntusi regatą... Tačiau šiemet, per karantiną, dėl Turkijos manevrų su Sirija, Libija, Graikija ir taip toliau, Kipras atsidūrė realaus karinio pavojaus akivaizdoje ir atrodo gana vienišas. Jei ir ne vienišas, tai – pavojaus zonoje. Kipre kadaise buvo apsilankę ir kitų šalių prezidentai, stengdamiesi padėti: šitaip Kipre atsirado prancūzų ir Izraelio karinės bazės, dar yra britų ir amerikiečių bazių, ir Europa vis stebisi, kodėl Kipras nestoja į NATO. „Mes greit nuskęsime nuo ginklų“, taip kartą atsakė į tokį klausimą Kipro prezidentas Nikas Anastasiadis.
Baltijos šalys, suprantama, apie Kiprą žino nedaug. Tai „per toli“ ir „per sena istorija“. Pirmiausia, informacijai iš šio regiono nėra pasiruošusios ir mūsų, lietuviškos, medijos. Dažnai jos traktuoja regioną kaip „neaktualų“. Neretas lietuvis ir šiaip mąsto klišėmis „pietiečiai-tinginiai-sukčiai“. Šios klišės gyvos ir mūsų europarlamentarų galvose (štai kad ir prieš kelis mėnesius nuskambėjęs Andriaus Kubiliaus pareiškimas, triuškinantis Graikiją kaip blogą pavyzdį kiekvieno ekonomikai: kaip sakoma, tų „iš pakraščių“, negaila).
Lietuvai ir visai Europai tikrai reikia jautresnio požiūrio į geopolitiką, vienas kito istorijos ir kultūros pažinimo ir diplomatijos „kvadratu“. Ir dar. Apie sankcijas. Jos niekad nebaudžia valdžios, jos baudžia ir pažemina tos šalies žmones. Jos sukelia pabėgėlių srautus. Deja, tai nėra geriausias ginklas, o tiesiog jėga prieš jėgą. Tad Europai atsivėrė svarbus iššūkis – tapti ne tik ekonomine sąjunga, bet ir diplomatine; principinga, mokančia tartis ir prisiimančia atsakomybę. Netgi, asmeninę. Kipro veto – ne prieš tai, prieš ką šis veto atrodo nukreiptas. Vetuojama prieš geopolitinę nejautrą ir stringančią Europos Sąjungos bendrumo diplomatiją, tikint, kad ji pagerės.
(Kipras vetavo Europos sankcijas prieš Baltarusiją tam, kad ES atkreiptų tolygų dėmesį ir į Viduržemio Rytų regioną, į savo nares, neįstengiančias pavieniui atremti Turkijos išpuolių)
Dalia Staponkutė yra rašytoja, literatūros vertėja, daug metų gyvenanti Kipre