Mieli skaitytojai, atsakykite sau sąžiningai, ar žinote, kur galėtumėte supažindinti svečius iš užsienio ar savo vaikus su Lietuvos sporto istorija, didžiausiais laimėjimais?
Tikriausiai dauguma žinote olimpinių čempionų alėją prie sostinės „Siemens“ arenos. O daugiau?
Ar daug jūsų yra girdėję apie Kaune veikiantį Lietuvos sporto muziejų? O ar žinote, kad Kaune bet kada galite iš arti išvysti Lietuvos krepšininkų tarpukariu iškovotus trofėjus? Tik ar daugelis atspėsite, kad jie eksponuojami istorinėje Prezidentūroje?
Kas dar? Tikriausiai daugelis esate girdėję apie krepšinio fanatiko Leono Karaliūno Joniškyje įsteigtą krepšinio muziejų.
Klaipėda turi savo Sportininkų namus, kurie dar vadinami ir sporto muziejumi.
Keletą sporto istorijos eksponatų galima išvysti Šarūno Marčiulionio viešbutyje įsikūrusiame bare „Stars&Legends“.
Tikriausiai tai ir yra viskas, ką gali žinoti plačioji visuomenė.
Taip pat skaitykite: Dalius Matvejevas: Surenkime Europos žaidynes!
Vilniuje dar 2005 metais buvo uždaryti Sportininkų namai kartu su juose veikusiu muziejumi, o Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos nariai nuo to meto nedideles parodas bando rengti įvairiausiose vietose. Kartais su įdomiais sporto istorijos eksponatais būdavo galima susipažinti, pavyzdžiui, Policijos departamento pastate sostinės Saltoniškių gatvėje. Bet norint patekti į parodą, reikėjo registruotis iš anksto, kad būtum įleistas į saugomą zoną ir pan.
Ar daug jūsų yra girdėję apie Kaune veikiantį Lietuvos sporto muziejų? O ar žinote, kad Kaune bet kada galite iš arti išvysti Lietuvos krepšininkų tarpukariu iškovotus trofėjus?
Ar tokia padėtis yra tinkama sporto pergalėmis besididžiuojančiai šaliai, kurios piliečiai mielai pasakoja svečiams apie krepšininkų, Virgilijaus Aleknos ir Rūtos Meilutytės laimėjimus? Be abejo, ne.
LKF pademonstravo, kad yra pajėgi keisti padėtį šioje srityje savarankiškai. LKF prezidentas Arvydas Sabonis kasmetinėje ataskaitos konferencijoje pristatė Krepšinio namų statybos projektą – su miesto savivaldybe jau sutarta dėl žemės sklypo skyrimo, o reikiamos piniginės lėšos bus gautos pardavus turimas patalpas laikinosios sostinės Savanorių prospekte.
Kritikai, be abejo, nesnaudžia. Kodėl toks didelis projektas parengtas tylomis? Ar Krepšinio namuose planuojamas įrengti Krepšinio muziejus turi galimybių būti rentabilus? Ar nesibaigs šis projektas dar vienu beldimusi į Kauno savivaldybės duris prašant perimti muziejų ir jo išlaikymą? Kodėl vos poros skrydžių per dieną sulaukiančiame Kaune, o ne turistų gausiai lankomame Vilniuje?
Visais šiais klausimais galima ilgai diskutuoti, o kas teisus gali parodyti tik laikas.
Sporto muziejai gali egzistuoti ir mažiau turistų sulaukiančiame mieste nei Kaunas. Geriausias pavyzdys – JAV miestas Springfildas (Masačusetso valstija), įsikūręs viduryje niekur tarp Niujorko ir Bostono. Būtent čia Jamesas Naismithas sukūrė krepšinį, o dabar šiame mieste įsikūręs 47 mln. JAV dolerių kainavęs krepšinio Šlovės muziejus.
Be kainos, yra dar vienas esminis skirtumas nuo lietuviškų esamų ir planuojamų sporto muziejų. Muziejus Springfilde užima per 7 tūkstančius kvadratinių metrų (jame įrengta net krepšinio aikštė, kurioje kas keletą valandų vyksta baudų metimo konkursai ir kitokie renginiai).
O kiek jų bus skirta muziejui Kaune? Ar iš viso įmanoma įrengti gerą, šiuolaikišką muziejų, tarkime, viename modernaus pastato aukšte? Kyla didelių abejonių. O juk norėtųsi, kad naujas muziejus, skirtas antrajai šalies religijai, būtų toks, kuriame apsilankyti su pasididžiavimu rekomenduotume visiems mūsų šalyje apsilankantiems turistams, ir galėtume jį lyginti kad ir su tuo pačiu vyresniuoju broliu iš Springfildo.
O ar pamatytume krepšinio muziejuje visus svarbiausius krepšininkų iškovotus trofėjus? Taip pat kyla abejonių. Tarpukario trofėjai šiuo metu priklauso istorinei Prezidentūrai, o garsioji Kauno „Žalgirio“ laimėta Williamo Joneso taurė – Lietuvos sporto muziejui. Na, ši problema galbūt išsprendžiama, norint susitarti galima su visais ir visada.
Daug svarbesnis aspektas, ar turėsime galimybę įrengti gerą visoms sporto šakoms skirtą muziejų, jei krepšininkai turės nuosavą? Būtent apie tokį kalbama planuojant sporto komplekso ant sostinės Šeškinės kalno statybas.
Sporto muziejai gali egzistuoti ir mažiau turistų sulaukiančiame mieste nei Kaunas. Geriausias pavyzdys – JAV miestas Springfildas, įsikūręs viduryje niekur tarp Niujorko ir Bostono.
Ar daug žmonių pirks bilietus norėdami išvysti R.Meilutytės, V.Aleknos ir kitų mūsų sporto esamų ir buvusių žvaigždžių trofėjus, jei greta nebus krepšininkų laimėtų taurių?
Apie Lietuvos sporto muziejų teko ne kartą girdėti tokį komentarą: „Nieko jie ten neturi, tik W.Joneso taurę.“
Pripažinkime, sporto muziejus be krepšininkų pelnytų trofėjų Lietuvoje būtų panašus į nesusipratimą. Bet kuris jame apsilankęs svečias klaus: „O tai kur jūsų krepšininkų laimėtos taurės?“
Kol visi planuojami sporto muziejai vis dar yra tik mintyse, galėtų visos suinteresuotos šalys, sportui neabejingi politikai surengti naują susitikimą (apie vieną jau įvykusį skaitykite po poros pastraipų) ir rimtai padiskutuoti apie esamą padėtį.
Galbūt Kaune, o ne sostinės Šeškinėje, verta kurti nacionalinį sporto muziejų? Didelį, interaktyvų, kuriame lankytojai ir baudą galėtų įmesti, ir Benedikto Vanago automobilyje pasėdėti, ir išmėginti rankos taiklumą šaudydami kaip Laura Asadauskaitė, ir t.t. Toks muziejus gal net labiau reikalingas mums patiems, o ne turistams, todėl ir visai šaliai greičiau pasiekiamoje vietoje esantis Kaunas tiktų labiau nei Vilnius? Gal po apsilankymo tokioje vietoje vaikai išeitų degančiomis akimis ir prašytų tėvų nuvesti į vieną ar kitą sporto būrelį?
Didelis trūkumas šiuo metu yra tai, kad nėra nė vienos rimtos su sportu susijusios institucijos, kuriai sporto paveldas iš tikrųjų rūpėtų ir būtų privaloma veiklos dalis. Nė į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), nė į Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) funkcijas rūpinimasis sporto paveldu nepatenka.
Gan atsitiktinai šios srities aktyviu dalyviu tapo Valstybinė kultūros paveldo komisija, nes Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių taryba (ICOMOS) paskelbė 2016-uosius sporto paveldo apsaugos metais. Ta proga mūsiškės komisijos atstovas šiais metais apsilankė įvairiuose su sportu susijusiuose muziejuose, o komisija medžiagą apibendrino ir pristatė dideliame susirinkime Seime.
Posėdyje dalyvavo Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos, Kultūros ministerijos, Etninės kultūros globos tarybos, Lietuvos sporto ir Lietuvos aviacijos muziejų, KKSD ir LTOK atstovai.
Didžiojo susirinkimo rezultatas – pritarimas komisijos siūlymui steigti nacionalinį sporto muziejų ir prašymas Vyriausybei suburti specialią darbo grupę sporto paveldo įprasminimo klausimams svarstyti. Tačiau tuomet dar niekas nieko nežinojo apie LKF planus, o ir darbo grupė Vyriausybėje kol kas nesuburta.
Galbūt į naują susirinkimą reikėtų pakviesti didžiųjų šalies miestų merus, daugiausia trofėjų iškovojančių federacijų vadovus ir visiems kartu padiskutuoti dar kartą?
Dalius Matvejevas – nepriklausomas sporto viešųjų ryšių specialistas, ilgametis sporto žurnalistas (nuo 1996), Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidiumo narys, buvęs žurnalo „Mūsų krepšinis“ ir savaitraščio „Futbolo ekspresas“ vyriausiasis redaktorius, krepšinio „EuroBasket2011“ Alytaus grupės, 2012 metų Pasaulio U17, Europos U16 ir U18 bei 2013 metų Pasaulio merginų U19 čempionatų žiniasklaidos centrų vadovas. Autorių galite sekti „Facebook“ tinkle.
