Burbėti prieš dominuojančią sporto šaką šalyje nėra kas nors naujo ar išskirtinio pasauliniu mastu. 2011-aisiais, kai suomiai laimėjo pasaulio ledo ritulio čempionatą, buvome Druskininkuose su Suomijos ir Makedonijos krepšinio federacijų atstovais, atvykusiais apžiūrėti viešbučio, Alytaus arenos ir kitų objektų. Ryte prie pusryčių stalo susitikę Suomijos atstovą pasveikinome su įspūdinga pergale finale prieš švedus rezultatu 6:1 ir pasaulio čempionų titulu. Atsakydamas suomis tik kreivai nusišypsojo: „Ačiū už sveikinimus, bet kam rūpi tas ledo ritulys?“
Daugelyje šalių tie patys krepšininkai ir kitų sporto šakų atstovai lygiai taip pat keikia futbolą, kuriam atitenka visas visuomenės ir verslo dėmesys. Tad nieko pas mus naujo, nieko išskirtinio. Visiems norisi būti pirmaujančiais, bet ne visiems pavyksta, ne visi sugeba.
Pastarąjį kartą Lietuvos krepšinį ginti teko visai neseniai – balandžio 15 dieną, pasibaigus Lietuvos kiokušin karatė rinktinės spaudos konferencijai prieš kelionę į Europos čempionatą. Vis dėlto tokie atvejai pastaruoju metu buvo reti.
Patys krepšininkai skambiai pasirūpino, kad vėjas pakiltų iš naujo ir krepšinis sulauktų naujos neapykantos bangos. Per Lietuvos krepšinio federacijos (LFK) ataskaitinę konferenciją generalinis sekretorius Mindaugas Špokas paskelbė, kad LKF kankinasi dirbdama su rėmėjais, o ne rūpindamasi sporto reikalais. Mat 2014-aisiais iš 12 mln. litų federacijos biudžete tik apie 30 proc. buvo valstybės skirti pinigai.
Trys nacionalinės žolės riedulio komandos narės po turnyro Dubline susikrovė daiktus ir išvyko dirbti į Vokietiją bei Angliją.
Keletas citatų: „Kitos federacijos gali mėgautis 95 proc. valstybiniu finansavimu. Mes tuo pasidžiaugti negalime“, „Kitoms sporto šakoms nereikia rankos ištiesus ieškoti“, „Tai nenormali situacija. Gali būti, kad krepšinis kažkada tiek susilpnės, kad vėl reiks pradėti rūpintis strategijos kūrimu ir užlipti į tą kalną“.
Galima prisiminti, kad palyginti neseniai biudžeto lėšos sudarė tuos pačius 95 proc. LKF turimų lėšų, nes verslo skiriami pinigai nusėsdavo vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fonde. Tuomet Lietuvos jaunimo, jaunių, jaunučių rinktinės raižė Europą keliaudamos autobusais, o iš vyrų rinktinės narių buvo įprasta girdėti, kad „mes nesame ispanai, negalime sau leisti tiek gydytojų (masažuotojų, skautų, įrangos ir dar daug ko)“.
Dabar krepšinio rinktinėms netrūksta nieko, kitoms sporto šakoms biudžetinių lėšų dažnai užtenka tik 2–3 komandoms į čempionatus nuvežti, bet „situacija yra nenormali“.
Net jei krepšinio federacija visiškai nustotų dirbti su verslu ir „nevaikščiotų ištiesus rankos“, ji vis tiek liktų dosniausiai finansuojama Lietuvoje. Bet kuri kita federacija mielai sutiktų būti tokia „elgeta“.
Po Lietuvos krepšinio federacijos (LFK) ataskaitinės konferencijos federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas paskelbė, kad LKF kankinasi dirbdama su rėmėjais, o ne rūpindamasi sporto reikalais.
Keista, kad matavimo vienetu tampa iš verslo surenkamos lėšos. Ar tikrai logika, kad valstybės skiriamos lėšos turi būti proporcingai priklausomos nuo iš kitų šaltinių surenkamos sumos, yra teisinga? Net jei gali naudotis Arvydo Sabonio, Jono Valančiūno, Manto Kalniečio, Donato Motiejūno įvaizdžiu, o kitos sporto šakos tokio lygio žvaigždžių neturi?
Kiek tada turėtų gauti Lietuvos futbolo federacija, kurios biudžete valstybinės lėšos sudaro gal tik 5 ar 10 proc.?
Pasinaudodamas proga pateiksiu pavyzdį iš vienos „laimingos“ sporto šakos, kuriai iš verslo surinkti bent pusę milijono (dar litais) būtų kosminis pasiekimas. Tai man gerai pažįstamas žolės riedulys.
Šiais metais Dubline 2 savaites vyko moterų Pasaulio lygos atrankos II etapo varžybos. Tai buvo paskutinė galimybė riedulininkėms kovoti dėl kelialapio į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
„Dosniai“ finansuojama Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) nacionalinė rinktinė nesužaidė nė vienų kontrolinių rungtynių, komandos kandidatės šiaulietės treniravosi Šiauliuose, vilnietės – Vilniuje. Tiesa, federacija turėjo minčių apie treniruočių stovyklą užsienyje ar bent jau tame pačiame mieste Lietuvoje. Deja, dauguma žaidėjų turi darbus, o suteikti atostogų darbdaviai joms nenorėjo. 2 savaičių atostogos buvo panaudotos dalyvauti turnyre Dubline.
Labai svarbioms varžyboms mūsų rinktinė tokiomis sąlygomis, galima sakyti, nepasirengė visiškai. Bet Airijos sostinėje po truputį įsibėgėjo ir ketvirtfinalyje tik 0:2 po labai atkaklios kovos pralaimėjo šeimininkėms airėms (jos vėliau tapo turnyro nugalėtojomis).
LŽRF rinktinės reikmėms išleido 40 tūkst. eurų (daugiausia rinktinės istorijoje) ir po turnyro liko su visišku nuliu sąskaitoje. Iš biudžeto (įskaitant ir LTOK skiriamas lėšas) šiais metais LŽRF iš viso gaus 139 tūkst. eurų.
Gegužės pabaigoje Šiaulių „Gintra-Strektė-Universitetas“ dalyvaus Čempionių taurės turnyre Prancūzijoje. Klubui pavyko rasti pinigų kelionei, bet reikia skaičiuoti ir žaidėjas. Dalis antrą kartą per du mėnesius gali negauti atostogų (arba gali norėti jų pasilikti ir tikram poilsiui vasarą), o trys nacionalinės komandos narės po turnyro Dubline susikrovė daiktus ir išvyko dirbti į Vokietiją bei Angliją.
Taip gyvena sporto šakos, kurios „mėgaujasi“ 95 proc. valstybės finansavimu. Tik klausimas, į kurią pusę situacija yra nenormali?
Dalius Matvejevas – nepriklausomas sporto viešųjų ryšių specialistas, ilgametis sporto žurnalistas (nuo 1996), Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidiumo narys, buvęs žurnalo „Mūsų krepšinis“ ir savaitraščio „Futbolo ekspresas“ vyriausiasis redaktorius, krepšinio „EuroBasket2011“ Alytaus grupės, 2012 metų Pasaulio U17, Europos U16 ir U18 bei 2013 metų Pasaulio merginų U19 čempionatų žiniasklaidos centrų vadovas. Autorių galite sekti „Facebook“ tinkle.
