Trumpai priminsiu esmę. Iki šiol biudžeto lėšos sportininkus pasiekdavo 2 keliais. Aukščiausio lygio sportininkų treneriai, masažuotojai, medikai atlyginimus gaudavo Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD) priklausančiame Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC). LOSC apmokėdavo jų treniruočių stovyklas, išvykas į dalį varžybų, mokėjo maistpinigius. Kita dalis finansavimo vyko per sporto šakų federacijas. Jos iš to paties KKSD gaunamomis lėšomis padengdavo LOSC priklausančių sportininkų likusias keliones, rengė Lietuvos čempionatus, rūpinosi kitais sportininkais ir t.t.
Taip LOSC dubliavo federacijų atliekamas funkcijas (kartais į tas pačias varžybas tos pačios sporto šakos atstovus siųsdavo abi organizacijos: vieniems bilietus pirkdavo LOSC, kitiems – federacija ir pan.), o sportininkai ir treneriai, kokių nors nesutarimų atveju, galėjo tiesiog ignoruoti federacijas, nes ne jos jiems atlyginimus mokėjo.
KKSD nusprendė viską atiduoti į federacijų rankas, kad sistemoje neliktų bereikalingų tarpininkų. Logiška ir sveikintina. LOSC nuo šių metų turės rūpintis tik KKSD valdomomis sporto bazėmis ir tai yra beveik visų progresyviai mąstančių federacijų vadovų svajonės išsipildymas.
Bet yra vienas „bet“. Visos federacijos įsivaizdavo, kad liks su savo turėtomis lėšomis, kurios gali svyruoti į vieną ar kitą pusę dėl besikeičiančių rezultatų, o prie jų dar gaus tuos pinigus, kurie keliaudavo jų sportininkams per LOSC. Esu tikras, tokiu atveju nebūtų kilę jokio nepasitenkinimo, visi būtų tokia reforma patenkinti.
Deja, KKSD susitvarkė kiek kitaip. Nors lėšų federacijoms paskirstymas vadinamas „Didelio meistriškumo sporto programų finansavimu“, iš tikrųjų didelis meistriškumas buvo pamirštas. Tiesiog visi pinigai buvo sumesti į bendrą katilą ir išskirstyti pagal suformuotus naujus kriterijus.
Pinigų skirstymas vyko tokiu principu: vienos sporto šakos atstovų įvairiose varžybose per 4 metus pasiekti rezultatai lėmė 75 proc. pajamų, nacionalinėje varžybų sistemoje dalyvaujančių sportininkų skaičius – 15 proc., federacijos vadybinė veikla – 10 proc.
Tai reiškia, kad Rūtos Meilutytės, Andriaus Gudžiaus, Airinės Palšytės, Lauros Asadauskaitės, Sauliaus Ritterio, Mindaugo Griškonio, Simonos Krupeckaitės ir kitų elitinių sportininkų finansavimo per federacijas galimybių ribas lėmė, pavyzdžiui, tai, koks moterų procentas yra federacijos valdymo organuose, kiek tarptautinės kategorijos teisėjų turi federacija, kiek savanorių mokymų ji surengė ir pan. Leiskite paklausti, ką bendro tai turi su didelio meistriškumo sportu?
Dar blogiau suveikė gerais norais grįstas rezultatų vertinimas. Laimėjo tie, kurie turi daugiausiai įvairių varžybų ir įvairių rungčių bei amžiaus grupių. Pažvelkite, pavyzdžiui, į orientacinį sportą. Ten kasmet vien suaugusieji varžosi 4 pasaulio čempionatuose – tradicinio orientacinio sporto, orientavimosi kalnų dviračiais, slidėmis ir dar orientavimosi sporto takais. Kiekviename čempionate yra keletas rungčių, dar yra Europos čempionatai.
Taip orientacininkai, už kiekvieną startą (jų buvo labai daug) gaudami nedidelį balų skaičių, sugebėjo per 4 metus iš viso sukaupti net 6514,78 balo. Nors per visą tą laiką iškovojo tik 9 prizines vietas jaunimo čempionatuose, tarp jų – tik 1 bronza tradicinio orientavimosi varžybose.
Ir dabar palyginkime šį kraitį su, pavyzdžiui, baidarių ir kanojų irklavimo sportininkais. Olimpinės sporto šakos olimpinėse rungtyse medalius šluojantys, Rio de Žaneire bronzą Lietuvai padovanoję baidarių ir kanojų irkluotojai per 4 metus iš viso surinko tik 4704,30 balo!
Išeina, kad tiesiog labiau apsimoka dėmesį sutelkti į neolimpines rungtis, kuriose ir konkurencija mažesnė, nei kautis dėl apdovanojimų keleriose olimpinių rungčių.
Dar ne taip seniai visi piktinosi, kad Egidijus Balčiūnas ir Alvydas Duonėla skynė čempionų titulus tuomet neolimpinėje 200 metrų distancijoje, o olimpinėje 500 metrų trasoje svarbiausiose varžybose likdavo tolokai nuo prizininkų. Deja, šiemet įsigalioję kriterijai verčia laukti sugrįžimo į šią nieko gero neduodančią situaciją, kai labiau apsimoka laimėti kuo daugiau antrarūšių ir trečiarūšių varžybų.
Rengiantis 2019-ųjų lėšų skirstymui tiesiog būtina numatyti, kad negali būti sumuojami keleto pasaulio ar Europos čempionatų rezultatai. Ir nereikia čia net orientacinio sporto. Lengvaatlečiai turi lauko ir uždarų patalpų čempionatus, plaukikai varžosi 25 ir 50m baseinuose, o štai irkluotojai turi tik vienos rūšies varžybas. Taip pat vieni turi 14 olimpinių rungčių, o kiti – vos 2. Į visa tai privalo būti atsižvelgiama, kokybė turi būti svarbesnė už kiekybę.
Trečioji kriterijų dalis – masiškumas. Finansavimą čia lemia Lietuvos čempionatuose nuo jaunučių iki suaugusiųjų dalyvaujančių sportininkų skaičius. Tad ant svarstyklių padėta beveik 5000 lengvąja atletika užsiimančių įvairaus amžiaus sportininkų ir, tarkime, 600 akademinio irklavimo atstovų.
Visiems akivaizdu, kad irkluotojų Lietuvoje niekada nebus daugiau nei lengvaatlečių, nes vien irklavimo valtys kainuoja dešimtis tūkstančių. Tačiau būtent šie skaičiai lemia, kad A.Gudžius ar A.Palšytė gali gauti daugiau lėšų nei tokio pat aukšto lygio elitiniai irkluotojai, nes jų federacija dėl masiškumo gaus daugiau pinigų.
Ką bendro tūkstančiai sportuojančiųjų turi su dideliu meistriškumu, jei irkluotojai iš olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionatų grįžta su daugiau medalių nei lengvaatlečiai?
Arba įsivaizduokime, kad L.Asadauskaitė yra vienintelė penkiakovininkė Lietuvoje ir niekas daugiau šia sporto šaka čia neužsiima. Tai reiškia, kad pagal masiškumo kriterijų finansavimas būtų nulinis, pagal vadybos – taip pat. Startuodama asmeninėse varžybose per pastaruosius 4 metus olimpinė čempionė pagal KKSD kriterijus iš viso surinko 561,46 balo.
Lietuvos tekvondo federacijos sportininkai visi kartu per 4 metus surinko 642,17 balo ir šis kriterijus jiems į sąskaitą atnešė 19700,99 euro.
Tad L.Asadauskaitė už savo rezultatus 2018-ųjų veiklai gautų kiek daugiau nei 17 tūkst. eurų. Šios sumos turėtų užtekti sportininkės trenerių, mediko, masažuotojo atlyginimams, bazių (baseinas, fechtavimosi salė, maniežas bėgiojimui šaltuoju metų laiku) nuomai ir žirgų išlaikymui.
Tikrovėje 17 tūkst. eurų užtektų maždaug trečdaliui elitinio penkiakovininko metų plano įgyvendinimo kaštų padengti.
Galima neabejoti, kad tokiu atveju olimpinė čempionė tą pačią sekundę pakabintų sportbačius ant vinies, o Lietuva pagal visus kriterijus netektų pretendentės į aukščiausios prabos apdovanojimus.
Mano nuomone, elitiniai sportininkai, pretenduojantys į prizines vietas olimpinėse žaidynėse, turi būti finansuojami atskiromis eilutėmis ir nebūti priklausomi nuo jokių šalutinių veiksnių. Jie turi gauti tiek, kiek reikia, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes.
Deja, neseniai vykusiame Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vykdomojo komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo ir L.Asadauskaitė su J.Kinderiu, svarstyta, kaip visiems išgyventi, nes federacija šiemet iš biudžeto gavo tik 128353,01 euro. Tai yra tik trečdalis tos sumos, kurią iš KKSD ir per LOSC penkiakovininkai gavo 2017-aisiais. Su tiek lėšų daugiau ar mažiau galima užtikrinti L.Asadauskaitės, J.Kinderio ir trečiosios Rio de Žaneiro olimpietės – Ievos Serapinaitės – poreikus.
Tada reikėtų dėti tašką – pasakyti Londono olimpinių žaidynių dalyvei, kelialapį į Rio de Žaneiro žaidynes taip pat iškovojusiai (nedalyvavo dėl vienai šaliai nustatytos 2 vietų kvotos) Gintarei Venčkauskaitei-Juškienei, geriausių karjeros rezultatų 2017-aisiais pasiekusiai Linai Batulevičiūtei, talentingąjai Aurelijai Tamašauskaitei, kitiems sportininkams, kad nėra už ką juos net į varžybas nuvežti.
Tai nėra išeitis, tad lieka tik vienas kelias – mažinti finansavimą elitiniams sportininkams, karpyti jų planus.
Tokia pati padėtis yra irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo, kitose federacijose. S.Krupeckaitė net prabilo apie emigraciją. Ir viskas tik todėl, kad „didelio meistriškumo finansavimas“ liko tik beprasmiais žodžiais lėšų skirstymo dokumentuose.
Jei paties aukščiausio lygio olimpinių sporto šakų sportininkai būtų gavę finansavimą atskiromis eilutėmis, o visos likusios lėšos išdalintos pagal aptariamus kriterijus, esu tikras, visi tik paplotų. Niekas nesiginčytų, kad tūkstančių lengvąja atletika užsiimančių žmonių subūrimas yra vertas skatinimo ir paramos arba reikia skatinti geriausiai vadyba užsiimančias federacijas. Tačiau ar teisinga tai daryti olimpinių rungčių medalius į Lietuvą vežančių sportininkų sąskaita?
KKSD analizuoja užsienyje taikomus metodus ir puikiai žino, kaip galima finansuoti didelio meistriškumo sportininkus. Štai Australijoje dar neseniai šiuolaikinei penkiakovei, kaip sporto šakai, iš biudžeto nebuvo skiriama nei cento. Tik 1984-ųjų olimpinių žaidynių dalyvis Danielis Esposito ir jo treniruojami nuosavi vaikai Chloe bei Maxas gaudavo tiesiogines išmokas, kad galėtų rengtis varžyboms ir jose dalyvauti. Rio de Žaneire Chloe tapo olimpine čempione, o Maxas užėmė 7-ąją vietą.
Taip aš suprantu didelio meistriškumo sporto finansavimą. Jei australai būtų vadovavęsi kokiais nors kriterijais ir pinigus minėtiems penkiakovininkams skyrę atsižvelgdami į vadybos ar masiškumo rodiklius, Chloe ir Maxas Esposito tikriausiai jau seniai būtų pamiršę baseiną, špagą, pistoletą ir žirgus.
Arba galime pažvelgti į britus. Didžiosios Britanijos sportininkai 1988-aisiais olimpinėse žaidynėse iškovojo 24 medalius (5 aukso), 1992-aisiais – 20 (5), 1996-aisiais – 15 (1), 2000-asiais – 28 (11), 2004-aisiais – 30 (9). Tada buvo atliktas didelis šuolis: 2008-aisiais pelnyti 49 apdovanojimai (19), 2012-aisiais – 65 (29), o 2016-aisiais – 67 (27)!
Galima ginčytis, tačiau vyrauja nuomonė, kad tokį rezultatų pagerėjimą lėmė būtent tikslingas didelio meistriškumo sportininkų finansavimas. Pirmiausia rūpinamasi pretendentais į olimpinius medalius, o visa kita – po to.
Pinigus skirstanti organizacija „UK Sport“ nuolat analizuoja savo atletų galimybes ir be gailesčio kerta šakas, ant kurių nesitiki išvysti bręstančių olimpinių vaisių. Tokie veiksmai dažnai virsta gana didelėmis audromis ir kaltinimais sporto šakų genocidu.
Pavyzdžiui, 2012 metais buvo visiškai nutrauktas rankinio ir tinklinio finansavimas, 2014-aisiais – krepšinio, o prieš metus kilo skandalas, kai be cento buvo paliktas badmintonas. Nepaisant to, kad vyrų duetas Marcusas Ellisas ir Chrisas Langridge'as Rio de Žaneire iškovojo bronzos medalį!
2012-2016 metais badmintonui buvo skirti 5,74 milijonai svarų, o 2017-2020 metų ciklui – lygiai 0.
Taip pat be jokio finansavimo po 2016-ųjų žaidynių buvo palikti šaudymas iš lanko, fechtavimasis ir sunkioji atletika, o net 12 medalių Rio de Žaneire iškovojusių dviratininkų finansavimas sumažintas daugiau nei 4 mln. svarų.
„UK Sport“ į visus priekaištus dėl savo žiaurių sprendimų reaguoja šaltai: „Tai yra būtini žingsniai siekiant Tokijuje 2020-aisiais neatsilikti nuo Rio de Žaneiro sėkmės ir pasirodyti dar geriau.“
Statistika, kaip sakoma, nemeluoja. Pastarųjų 3 žaidynių skaičiai rodo, kad „UK Sport“ tiesiog žino, ką daro. Taip pat jie rodo, kad pirmiausia turi būti pasirūpinta geriausiais iš geriausių, atsižvelgiant tik į jų potencialą iškovoti olimpinius medalius. Ir į nieką daugiau.
Lietuvoje šiais metais mes atsižvelgėme į viską, išskyrus tai, ką labiausiai vertina britai.
Užbaigdamas norėčiau priminti, kad Lietuvos pasididžiavimu laikomi sportininkai bei jų federacijos ir toliau lieka konflikto tarp KKSD ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) įkaitais. KKSD dar niekada neturėjo tiek pinigų, kad pilnai finansuotų elitinių sportininkų programas, visada tekdavo prisidėti LTOK. Neabejoju, kad LTOK gelbės ir šiemet.
Vis dėlto idealu būtų, jei federacijos pateiktų elitinių sportininkų programas, o KKSD ir LTOK atstovai, susėdę prie stalo, susitartų, kas kiek gali skirti, ir tiesiog užtikrintų tai, ko reikia. Vietoje to federacijų vadovai, kaip didelė prašinėtojų minia, yra siuntinėjami iš vienos įstaigos į kitą, o vietoje vieno pokalbio tarp dviejų įstaigų atstovų vyksta šimtai pokalbių tarp federacijų ir abiejų įstaigų vadovų atskirai.
Pastaba: Dalius Matvejevas – ilgametis sporto žurnalistas, pastaruoju metu dirbantis sporto komunikacijos ir rinkodaros srityje, yra Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės, kiokušin karatė, žolės riedulio ir boulingo federacijų atstovas spaudai.