Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Iš Evangelijos pagal Luką 24, 35–48. )
Iš ko atpažinsi Prisikėlusįjį?
Argi tai, kas gėdingiausia, gali tapti garbingiausia? Ar baisiausia kančia gali tapti didžiausiu džiaugsmu? Ar didžiausio pažeminimo žymės gali tapti aukščiausios šlovės ženklu?.. Būtent šitai apie savo Prisikėlusį Viešpatį jau antrą sekmadienį iš eilės skelbia Bažnyčia.
Jeigu prieš savaitę matėm, kaip Jėzus apaštalui Tomui liepė rankomis paliesti savo žaizdas, kad tasai įsitikintų, jog tai – tas pats nukryžiuotas ir prikeltas jo Mokytojas; gi šįsyk Kristaus pasirodymas visiems apaštalams sukelia išgąsčio drebulį, it šmėklą išvydus! O kaip tuomet Jėzus ima juos raminti, kai net Jo žodis – šalom – ramybės linkėjimas juos krečia iš siaubo? Kaip Jis juos įtikina savo Prisikėlimo tikrumu? Jėzus vėl liepia paliesti savo sužeistą, subjaurotą ir pašlovintą Kūną...
Taigi, ar tai nėra vienas didžiausių, keisčiausių Jėzaus Kristaus paradoksų? Tai, kas regis neįmanomiausia – Kūrėjo įsikūnijimas į kūrinį, kurį – dar labiau beprotiška, bet – nužudo Jo paties kūriniai; o po to – dar labiau nesuvokiamu Kūno prikėlimu iš mirties – Dievas skelbia kūriniui jo amžinąjį ir neatšaukiamą išgelbėjimą!
Ir galiausia keistenybė, kad viso to ženklais bei įrodymas Jėzus pasirenka... žaizdas! Bet ne kaip priekaištą, neva, štai kokie jūs, ką su manimi padarėte, ne – tai ne Jo stilius. Jėzus paliudija ir įgyvendina tai, ką dar pranašas Izaijas skelbė: „mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5).
Žaizdas jūs labai gerai pažįstate, nes jų ne tik esate padarę, bet ir patys apsčiai patyrę.
Jėzus švelniai, o sykiu labai tvirtai ir giliai gailestingai mums nori pranešti kur kas daugiau: žaizdas jūs labai gerai pažįstate, nes jų ne tik esate padarę, bet ir patys apsčiai patyrę; padarytos žaizdos – tai gėdinga; patiriamos žaizdos – tai skausmas ir kančia; senos, negydomos žaizdos – pūliuoja, dvokia; tačiau visa tai gali tapti didžiausios pergalės ženklu ir įrodymu!
Bet kaip tai gali įvykti? Jėzus ir, pvz., alkoholikai, tai paliudija aiškiausiai – pripažinti savo silpnumą, trapumą, bejėgiškumą, nesigėdyti savo žaizdų! Nes juk ne žaizdos yra gėda, galbūt tai, kaip jos padarytos, bet dabar svarbiausia – ką su jomis darai: slepi, leidi joms toliau pūliuoti, ar neši pas gydytoją, ar tepi išgydymo aliejais...
Bet ar tai tik apie Jėzų?
Ar ir mes, kiekvienas Jo mokinys, visa Jo mylimoji Bažnyčia neturėtų lygiai taip pripažinti ir nesigėdyti savo nuopuolių, savo gėdos, savo žaizdų?
Jeigu jas priimu ir išgyvenu su Jėzaus kančia ir kryžiumi, argi tai neatves ir manęs, mūsų į savąjį prisikėlimą? Argi ne didingas buvo Jonas Paulius II, kai viešai atsiprašė daugybės Bažnyčios sužeistųjų? Argi ne dar didesnės meilės ir pagarbos audrą iššaukė jo pasirodymas visame savo silpnume prieš mirtį?.. Argi šių dienų žmonės myli popiežių Pranciškų ne už tai, kad jis nesigėdija žaizdų?! Argi mes nesame šių dalykų liudytojai?
