Sakot, pasinaudosit Šengenu ir emigruosit. Paliksit šitą ašarų pakalnę. O gal jums tik 16 ir kaip kokia Agnė Jagelavičiūtė Feisbuko sienoj jūs rašot be lietuviškų raidžių? Nes Jums tiesiog „pofig“ lietuvių kalba ir visokie ten išsilavinimai. Jūs irgi emigruosit, užsidirbsit daug svarų, tada grįšit ir nusipirksit BMW.
Bet aš pažįstu nedidelę grupelę žmonių, kurie sugeba neaimanuoti, kad gyvenimas Lietuvoje sunkus, kad jų pensijos mažos, o mokesčiai dideli. Skųstis jie galėtų, nes beveik visą gyvenimą buvo persekioti ir kalinti. Priešingai nei tie, kurie, užaugo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, ar tie kurie sovietmečiu tupėjo kaip pelės po šluota ir vogė iš savo darboviečių.
Šitie žmonės neturėjo jokių galimybių susikrauti turtų ar užsidirbti pensijų. Aš turiu omeny dar gyvus Lietuvos partizanus. Vienas geriausių pavyzdžių, tai Jonas Kadžionis, kurio slapyvardis partizanavimo metais buvo Bėda. Pastarąjį kartą su Jonu buvau susitikęs prieš gerą mėnesį. Tai buvo antras kartas, kai viešėjau pas jį svečiuose.
Turiu prisipažinti, kad po kiekvieno susitikimo su partizanais jaučiuosi emociškai pakylėtas, tačiau po to karto jaučiausi labai sunkiai. Aš įsitikinęs, kad tai, apie ką ketinu kalbėti, Jonui nepatiktų, tačiau manau, jog apie tai reikia kalbėti ir pats Jonas bei kiti partizanai turėtų būti pavyzdžiu daugeliui mūsų.
Ar taip turėtų senatvėje gyventi žmogus, visą savo gyvenimą atidavęs šalies labui. Jei šitas vyras nėra didvyris, tada aš nežinau, ką vadinti didvyriu.
Pas Joną atvykome į Anykščius. Ten šaltuoju metų laiku jis gyvena savo nedideliame butelyje. Butas visai neprabangus, daugeliui jūsų jis pasirodytų netgi vargingas. Beveik 90-ties sulaukęs Jonas ten gyvena vienas. Mus pasitiko su šypsena, sakydamas, kad vėl jaučiasi jaunas, kai būna apsuptas jaunų, Lietuvą mylinčių žmonių.
Kol jis sėdėdamas ant senos sofos deklamuoja savo kūrybos eilėraščius apie žuvusius draugus ir laisvę, aš nejučiomis apžiūrinėju tą kuklų kambarėlį (kurio detaliai, vien iš pagarbos Jonui, neaprašinėsiu) ir galvoju: „Ar taip turėtų senatvėje gyventi žmogus, visą savo gyvenimą atidavęs šalies labui. Jei šitas vyras nėra didvyris, tada aš nežinau, ką vadinti didvyriu.“
Jonas baigia deklamuoti ir paklausia, ar turėsime pinigų užsukti į sodo prekių parduotuvę, kad galėtume nupirkti kauptuką. Mat tokiu metų laiku jo atstatyto bunkerio plikomis rankomis neatidarysime. Sako, jei neturim pinigų, tai jis turi: „Aš dabar turtingas, gavau pensiją“, – juokiasi.
Mes visi žinome, kad jokia pensija Lietuvoj žmogaus turtingu nedaro. Bet iš Jono negirdžiu jokių aimanų, skundų dėl prasto gyvenimo. Todėl pats paklausiu, kaip jis šiandien gyvena. Ar nieko netrūksta?
„Geriau nei bet kada! Aišku, amžius jau mano senas, žinau, kad tuoj reikės išeit pas draugus ir gimines. Todėl ir vėl jaučiuosi lyg partizanaučiau, nes kiekviena minutė gali būti paskutinė. Bet daugiau man nieko netrūksta – aš laimingas žmogus“, – vėl šypsosi tas skausmo užgrūdintas veidas.
Ir aš negaliu tuo patikėti. Mano artimieji, kurie gyvenime nematė tiek vargo, kiek Jonas, vos ne kaskart susitikus turi kuo pasiskųsti, ką apkaltinti. O čia žmogus, kuris materialiai neturi beveik nieko, kuo džiaugtųsi šių laikų išlepintas tautietis, sako, kad jis laimingas ir jam nieko netrūksta.
Rengiamės važiuoti į mišką, prie Jono atstatyto partizanų bunkerio. Toje vietoje partizanaudamas slėpėsi jis pats, tame bunkeryje, žiemos metu, gimė jo sūnus, todėl vieta tikrai neeilinė. Pakeliui iki automobilio Jonas paklausia, ar galėsime sustoti prie pakelės kryžių, kurie pastatyti jo žuvusiems bendražygiams atminti. Žinome galėsime!
Jonas sako, kad neseniai tuos kryžius buvo išvartę paaugliai, tačiau jis pats juos vėl atstatė ir sutvarkė. Negaliu patikėti. Tuoj 90-metis senolis savo rankomis turėjo kelti ir statyti sunkius, betoninius kryžius, kurie iš esmės svarbūs, kaip tautinės atminties objektai. Paklausiau Jono, kodėl niekas iš vietos valdžios to nepadarė? Kodėl jis pats turėjo vargti?
„Tai seniūnas siūlėsi padėt. Bet koks gi čia man vargas. Aš ir pats galiu!“ – labai greitai atšovė. O ką jūs būtumėt kaltinę, jei, tarkim, reikėtų nusikasti sniegą nuo laiptinės durų? Jau nekalbu apie tai, jei kas išniekintų artimųjų kapus.
Atvažiuojam į sodo prekių parduotuvę, Jonas labai mandagiai paklausia, ar galim prie to paties nupirkti ir žvakutę prie kryžių. Žinoma, galim! Gal geriau dvi? Sako, bus per daug. Nebent galėtume sustoti ir prie kito kryžiaus. Taip ir padarom.
Prie kiekvieno kryžiaus Jonas nusiima kepurę ir sukalba maldą, papasakoja apie žuvusius bendražygius. Žiūrėdamas į paminklus užsiminė apie tai, kad buvo susitikęs su tais paaugliais, kurie išvartė ir apipaišė kryžius: „Stovėjo akis nuleidę ir sakė, kad nežino, kodėl taip padarė. Gal iš kvailumo? Bet aš vis tiek nesuprantu, kaip taip nenorėt nei mokytis, nei tėvų mylėt, nei Dievu tikėt. Kas iš tokių žmonių bus?“
Kai atvažiavome prie Jono bunkerio, lijo lietus. Bunkerio viduje buvo pilna vandens. Vienam kolegai perėjus virš bunkerio šis pradėjo braškėti ir įlūžo. Bet net ir tada Jonas nenuliūdo. Sako, jau senas šitas bunkeris buvo, jau laikas jam sugriūti.
Tik vėliau, grįžtant atgal vis juokavo, kad turi įrodymų, esą mes sugriovėm jo bunkerį, tai dabar praneš policijai. Prie bunkerio Jonas pasakė labai teisingą mintį, kad Lietuva jau tuoj, tuoj sužydės. Dabar ji dar tik nepriklausoma. Ir išties, jau tuoj, tuoj išmirs ta Sovietų Sąjungoj užaugus karta, kuri buvo pripratus sukčiaut, vogt ir vietoj sąžiningo darbo daryt taip vadinamas „atrabotkes“.
Aš tikrai laimingas. Ypač tokioj kompanijoj. Gal tik graudu dėl vieno dalyko – anksčiau mes, partizanai, turėjom teisę važinėti autobusais nemokamai. Vėliau tokia teisė buvo panaikinta. Labai gaila man dėl to, ir gal kažkiek skaudu.
Nes jie juk stengėsi ne dėl savęs, o dėl idėjų, kuriomis niekas netikėjo. Tik svarbu, kad šitų žmonių svarbiuose postuose nepakeistų jų įtakoje užaugę vaikai. Tokie, kurie nieko nenori duoti savo šaliai, kurie pasiruošę dirbti užsienio valstybėse, ten mokėt mokesčius ir svajoti, kad kažkokiu stebuklingu būdu Lietuva pradės klestėti ir mokėti skandinaviškas algas bei pensijas.
Vakare, veždami Joną atgal namo, paklausėme, ar jis sutiktų su mumis užsukti į kokią kavinę pavakarieniauti. „Neatsisakyčiau. Bet, vyrai, aš namie turiu puikių konservų. Neseniai seniūnas man atvežė. Galim užsukt į parduotuvę dar ko nusipirkt, pasidaryt arbatos ir bus mums vakarienė“, – taip jis mus atkalbinėjo nuo išlaidavimo. O kiek dar lietuvių džiaugtųsi tokiomis seniūno dovanomis ir konservus vadintų „puikiais“?
Kavinėje toliau mėginau kamantinėti Joną, ar jam tikrai nieko netrūksta buityje. Kaip jis gali būti toks laimingas? „Aš tikrai laimingas. Ypač tokioj kompanijoj. Gal tik graudu dėl vieno dalyko – anksčiau mes, partizanai, turėjom teisę važinėti autobusais nemokamai. Vėliau tokia teisė buvo panaikinta. Labai gaila man dėl to, ir gal kažkiek skaudu“, – prisipažino.
Rimtai? Kažkas kažką sutaupys, jei saujelė senukų turės galimybę nemokamai vienas kitą aplankyti? Jau nekalbu apie tai, kad vos keli pasinaudotų šita teise. Tai labiau simbolis, kuris toks svarbus partizanams – jie nepamiršti, gerbiami ir valstybė jiems dėkinga.
Sakot, partizanai ir taip gerbiami. Turi paradines uniformas, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Apie juos nuolat šnekama. Sutinku. Bet kai kitą kartą matysit valstybiniuose renginiuose stovinčius senukus partizanus su iščiustytomis karinėmis uniformomis atkreipkite dėmesį į jų batus. Manau, daugiau sakyti ir neverta.
Taigi, mes visi skolingi Jonui ir kitiems, kurie užgriuvus sovietmečiui neprarado vilties, savigarbos ir rizikuodami viskuo, veikė dėl nepriklausomos Lietuvos.
Jūs skolingi, net jei gailitės sugriautų kolūkių, net jei jums atrodo, kad visi partizanai buvo nusikaltėliai, arba kad „prie ruso buvo geriau“. Jūs skolingi tiems žmonėms, kurie buvo kankinti, šaudyti ir tremti.
Skolingi už savo laisvę garsiai kalbėti dalykus, kurie juos žeidžia. Už tai, kad kišenėje turite Lietuvos Respublikos pasą ir galite laisvai keliauti po visą Vakarų pasaulį, dirbti Norvegijoj ar Anglijoj. Vairuoti BMW, o ne LADA ir be gėdos skųstis, kaip jums sunku gyventi. Sunku, nes kažkas Lietuvoje jums moka minimalią algą, nes jūs nesat pakankamai protingas ir per daug tingus, kad pasinaudotumėte visomis galimybėmis ir laisvėmis kurti savo verslą ir užsidirbti tiek, kiek norėtumėte.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Mus ištikusi laisvė
