Deja, visai neseniai, pats asmeniškai turėjau bendrauti su teisėsauga liudydamas apie kai kurių Lietuvos medžiotojų liguistą potraukį siundyti savo šunis ant sužeistų gyvūnų.
Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti vaizdo įrašas, kuriame medžiotojų klubo „Bugeniai“ narys Alvydas Vasiliauskas siundo savo Argentinos dogą ant barsuko. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad barsukas sužeistas arba labai išsigandęs ir todėl nejuda. Kai šuo įkanda laukiniam gyvūnui ir sugriebęs jį ima purtyti, šis pradeda žviegti, o suaugęs vyras skatina ir giria savo šunį. Pažiūrėkite vaizdo įrašą žemiau ir patys įvertinsite, kaip tai nesveika.
Dabar greičiausiai, kaip ir aš, svarstote, kam tai gali kelti džiaugsmą ir pasitenkinimą? Kokios vaikystės traumos gali pastūmėti link tokio hobio? Ir tai tikrai nėra viena asmens raidos sutrikimas, o laisvalaikio forma, kurią propaguoja ne tik A.Vasiliauskas, bet ir jo bičiulis Kęstas Zaikauskas. „Facebook“ gana ironiškai pasivadinęs Laimingu Žmogumi jis džiūgavo Alvydo šunų pasiekimais ir dalinosi jo įrašais savo paskyroje.
Vėliau, kai šio reikalo ėmėsi teisėsauga, įtardama žiaurų elgesį su gyvūnais, Kęstas (kaip ir pats Alvydas) pašalino įrašą, kuriame pjudomas barsukas. Dar vėliau jis ėmė gintis ir teisintis, kad tokia veikla (šunų pjudymu ant laukinių gyvūnų) jis neužsiima, nors ir pats augina Argentinos veislės dogus. Aiškių įrodymų, kad jo šunys buvo siundomi ir sužaloję gyvą laukinį žvėrį, nėra.
Tačiau reikia labai nedaug laiko žvalgantis po Laimingo Žmogaus (Kęsto Zaikausko) „Facebook“ nuotraukų galeriją ir galima nesunkiai suprasti, kad jo šunys lygiai taip pat mokomi fizinio kontakto su judančiu grobiu. Kai kuriose nuotraukose Kęsto šunys įsitvėrę į šviežią šerno lupeną, kurią šeimininkas, greičiausiai, velka ir visaip judina, kad ši būtų panaši į besipriešinantį žvėrį.
Negana to, galerijoje galima aptikti nemažai Kęsto įkeltų nuotraukų iš interneto, kuriose Argentinos dogai įsikibę į kraujuojantį šerną, arba tos pačios veislės šunys pavaizduoti išsiteplioję krauju. Kitose nuotraukose ir komentaruose po jais Kęstas bendrauja su Alvydu Vasiliausku, kuris, kaip galima suprasti, perdavė Kęsto šunims sumedžioto briedžio galvą. Iš pirmo žvilgsnio, kaip ir nieko baisaus tame nėra. Tačiau tai akivaizdi užuomina, jog abu vyrai yra gerai pažįstami, ir greičiausiai, praktikuoja panašius „medžioklės“ metodus. Tiesiog Alvydas, akivaizdu, yra ne toks nuovokus ir savo nesveiko pomėgio siužetais dalinasi socialiniuose tinkluose.
Reikia paminėti, kad XX amžiaus pradžioje Argentinos dogai buvo išveisti stambių žvėrių medžioklei. Veislės pagrindu buvo pasirinkti Kordobos koviniai šunys, tad didžiąją dalį išorės bruožų Argentinos dogai paveldėjo iš jų. Naujos veislės autoriai gavo medžioklei tinkantį kovinį šunį, kuris pakankamai stambus ir pajėgus pulti bei išlaikyti stambų žvėrį. Šiais laikais, normaliai išsivysčiusio šeimininko globoje, toks Argentinos dogas būtų tiesiog šuo. Tačiau tokių infantilų, kuriuos minėjau jau anksčiau, nuosavybėje jie tampa pavojingais aplinkai ir žmonėms.
Šiaip manęs niekas neįtikintų, kad prijaukintas naminis šuo gali būti pavojingas. Nebent jo šeimininkas nevykęs ir nesugebėjo tinkamai išauklėti augintinio. Negana to, dar jį ir traumavo. Kalbu apie tokius nabagus, kurie šunį perka kaip priedą prie šautuvo arba aksesuarą prie savo juodo BMW. Ir tokius, kurie kitiems šunų šeimininkams lauke sako „maniškis tai toks, kad tavo dvarniašką perplėštų vienu kartu“. Kitaip tariant, pavojingos šunų veislės neegzistuoja. Yra tik pavojingi šeimininkai.
Kovinių veislių šunys nėra pavojingi žmonėms ar kitiems gyvūnams, jei jų šeimininkai niekada neugdė agresyvių savybių.
Visos šunų veislės priskiriamos tai pačiai sistematinei gyvūnų grupei – šuns porūšiui. Kalbant paprasčiau, tai visi skirtingos išvaizdos šunys būtų tarsi skirtingų spalvų ir komplektacijų to paties modelio automobiliai. Reiškia, kad bendrieji jų elgsenos bruožai visiems bus vienodai būdingi – nesvarbu, ar tai kovinės veislės pitbulis, ar nykštukinis terjeras.
Skirtingus jų elgsenos bruožus lemia ir formuoja aplinka (dažnai apibrėžiama šeimininko). Tai reiškia, kad kovinis šuo gali būti tiek pat medžioklinis, o medžioklinis šuo gali būti tiek pat kovinis, jei jo savininkas pasirinks jį šitaip dresuoti. Būtent todėl kovinių veislių šunys nėra pavojingi žmonėms ar kitiems gyvūnams, jei jų šeimininkai niekada neugdė agresyvių savybių.
Tiesiog skirtinga skirtingų veislių fiziologija lemia jų pranašumą tam tikrose srityse – pavyzdžiui, ilgas kojas turintys šunys bus daug geresni šunų lenktynėse, nei, tarkim, prancūzų buldogai. Tačiau tinkamai apmokyti abiejų veislių atstovai taip pat nuoširdžiai bėgtų lenktynių trasoje. Per daug nesigilindamas į sudėtingas epigenetikos subtilybes, dar pridursiu, kad iki šiol nebuvo įrodyta, jog elgsenos savybės perduodamos genetiškai veislės lygmenyje.
Tai turėtų žinoti Lietuvos kinologų draugija, kuri kasmet organizuoja vadinamuosius lauko bandymus. Jų metu medžiotojai tikrina savo šunų pėdsekystės ir persekiojimo gebėjimus naudodami gyvus miško gyvūnus. Tiesa, reikia paminėti, kad bandymų metu šunys negali turėti jokio fizinio kontakto su bandymuose naudojamais žvėreliais.
Reiškia, kad teksto pradžioje minėtas Argentinos dogų savininkas, siundęs juos ant barsuko, tikrai nevykdė jokių lauko bandymų ar medžiokliniams šunims reikalingos dresūros pratimų. Nuo tokio jo elgesio visų medžiotojų vardu atsiribojo ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas, vienos radijo laidos, kurioje aptarinėjome įvykį, eteryje.
Tačiau medžiotojų ir kinologų lauko bandymai morališkai menkai kuo nusileidžia, tam, ką matėte vaizdo įraše šio teksto viršuje. Bandymų dalyviai ir organizatoriai tvirtina, esą šitaip jie mėgina nustatyti geriausias pėdsekystės ir persekiojimo savybes turinčius šunis, kad galėtų naudoti būtent juos tolimesniam veisimui.
Tačiau iš tiesų lauko bandymuose atrenkami geriausiai dresuoti šunys. O dresūra tai gyvūno elgsenos išraiška. Ne kailio spalva, ūgis, masė ar kitokios fizinės savybės, kurias būtų galima selekcijos būdu atmesti ar pratęsti individų palikuoniuose. Taigi, lauko bandymai yra kažkas panašaus į kalbėjimą su kambariniais augalais. Įrodytų rezultatų nėra, tačiau medžiotojams labai linksma, kai jų skalikai aptinka narvelyje uždarytą gyvūną ir mirtinai jį įbaugina.
Sukandžioto barsuko istorija sulaukė didelio visuomenės pasmerkimo ir aplinkos apsaugos agentūros reakcijos, po kurios policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Ironiška, nes barsukai Lietuvoje medžiojama rūšis, į kurią kasmet medžiotojai pila iš savo dvivamzdžių ir dar svajoja tai daryti naktį naudodami naktinius taikiklius. Visuomenės ir teisėsaugos akyse toks pat tos pačios rūšies gyvūno persekiojimas su šunimis ir pribaigimas šūviu yra leistinas ir moralus.
Neseniai kolegė Brigita Kymantaitė savo „Facebook“ paskyroje pasidalino vaizdo įrašu, kuriame medžiotojas šautuvo buože talžo bebrą.
Policija nutraukė tyrimą prieš medžiotoją, nes bebrai yra medžiojama rūšis ir juos medžioti galima bet kaip? Dėl tokių pavyzdžių nebesuprantu, kaip apibrėžiamas žiaurus elgesys su gyvūnais. Ką vadiname pramoga, o ką iškrypimu? Kodėl užsiundyti šunį ant lapės yra gerai, o ant katės blogai? Kodėl negalima šuns mirtinai užtalžyti šautuvo buože, o bebrą galima?
Aš suprantu, kad bebrai, barsukai ir neišauklėti medžiotojai galbūt nėra pats svarbiausias klausimas, kuriam turėtume skirti visą dėmesį. Tačiau pagarbus elgesys su gyvūnais yra tai, ką diegiame savo vaikams nuo mažų dienų. Jiems aiškiname, kad negalima tempti katytei už uodegos, mėtyti akmenų į žvirblius ir traiškyti sraigių.
Supratimas, kad kankinti ir žudyti silpnesnius padarus be priežasties yra blogai, tampa kiekvieno dorai išauklėto vaiko moralinių pagrindų dalimi. Galiausiai tai tampa išsivysčiusios visuomenės moraliniu pagrindu. Ir tai mūsų – gerai išauklėtų ir mąstančių žmonių pareiga sugėdinti ir pasmerkti tuos aborigenus, kurie smaginasi kankindami gyvūnus. Nes mes nenorime gyventi tarp tokių, kuriems didžiausia pramoga tai mirtinai prisigerti ir pilti iš dvivamzdžio į visus judančius miško padarus, o nepataikius užtalžyti juos šautuvo buože.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Je suis musė-parazitė
