Ir dar turim visiškai priešingą grupelę klounų, kurie sako, kad energetinė nepriklausomybė, GMO, transatlantinė prekybos sutartis ir mėsa atneš apokalipsę.
Tai ir kaip tada tau, sveiko proto pilieti, sakyti, kad aplinkosauga rūpi? Reikia iš karto pridurti, kad tu valgai mėsą, bet nesi medžiotojas. Kad tu nesi prieš GMO, nes žinai, kad visos ūkinės paskirties augalų ir gyvūnų rūšys buvo genetiškai modifikuotos prieš tūkstančius metų.
Ir dar tai, kad suvoki klimato kaitos grėsmes. Nes jei nepridursi visų šitų papildymų, tai būsi palaikytas arba idėjiniu fanatiku, kuris nesigaudo realybėje, arba Aplinkos ministerijos klerku, kuris apie tai kalba, nes jam už tai moka, o ne dėl to, kad jam rūpi.
Būtent šitos ministerijos veiklos prioritetai verčia galvoti, kad mūsų aplinkosaugos politika tai iš esmės ūkio politika. Kol visas pasaulis kalba apie klimato kaitą, pas mus kalbama apie nelegalias statybas. Kol tarptautinė bendruomenė stengiasi sustabdyti masinį rūšių nykimą, pas mus tos rūšys medžiojamos.
Mūsų miškininkystė, tai iš esmės medienos ūkis – iš pradžių miškų plotai plynai iškertami, o vėliau urėdijos organizuoja „gražias“ talkas, kurių metu medeliai vėl atsodinami. Tam, kad vėliau būtų vėl nukirsti. Kalbant apie miškų ūkį, reikėtų nepamiršti medžioklės, kuri daugeliui ūsuotų dėdžių yra tikriausias aplinkosaugos įsikūnijimas.
Atseit, taip reguliuojamos gyvūnėlių populiacijos ir miškas gali sveikai funkcionuoti. Tarkim, kad taip – nesileiskim į ekologines diskusijas, nes jūsų, mieli medžiotojai, smegenys smarkiai išskalautos alaus ir jūs nesuprasit. Bet jei pačių ekosistemų labui reikia reguliuoti miško gyvūnų gausą, tegul tai daro, pavyzdžiui, urėdijų darbuotojai, kuriems tai būtų apmokamas darbas.
Jūs galiausiai galėtumėt sudėti ginklus, neišlaidautumėt pirkdami brangius šautuvus, medžioklinius batus. Įdomu, ką apie mano pasiūlymą pasakytų tokie gamtos mylėtojai kaip Bronius Bradauskas arba pats aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas? Atleiskit, pamiršau, ar jis jau atsistatydino?
Kalbant apie sovietinį paveldą Aplinkos ministerijos kabinetuose, tai turiu priminti apie sovietmečiu labai populiarią ir skatintą vilkų medžioklę. Tuo metu už sumedžiotus vilkus buvo mokamos premijos, juos labai mėgo medžioti visokie partiniai veikėjai.
Beveik kaip šiandien. Tik šiais laikais visas civilizuotas pasaulis rimtai sunerimęs dėl nykstančių stambiųjų plėšrūnų ir iš paskutiniųjų stengiasi juos apsaugoti. Nes plėšrūnų gausa lemia kitų žinduolių sveikas populiacijas. Medžiotojams, kurie dabar mėgina googlint apie ekologiją, tai pasakysiu paprasčiau – jei bus pakankamai vilkų, jums nereikės rūpintis stirnų ir šernų pertekliumi.
Bet kol turtingi pilvočiai mėgaujasi medžiokle, jų draugai ministerijose pasistengs, kad vilkai Lietuvoje ir toliau būtų gausiai medžiojami. Kaip jie ten sako? Miškui užtenka kelių vilkų? Deja, draugai valdininkai, vilkai gyvena gaujomis.
Kitas labai geras Aplinkos ministerijos išsigimimo pavyzdys sprendžiant laukinės gamtos apsaugos klausimus, tai Lietuvos stumbrai. Gyvūnai, kurie išnykę beveik visoje Europoje, pas mus per stebuklą po truputį ėmė gausėti. Bet štai problema – jie apvalgo ūkininkų pasėlius. Aplinkos ministerijos siūlymai? Sugaudyti stumbrus ir uždaryti į aptvarą.
Trumpiau tariant, valstybinė įstaiga, kuri turėtų advokatauti gamtos ir aplinkos interesams, vykdo Žemės ūkio ministerijos pareigas ir tenkina ūkio subjektų pretenzijas. Vietoj to, kad pasirūpintų tarptautiniu mastu saugomų gyvūnų apsauga ir nuosaikia miškininkyste, Aplinkos ministerija stengiasi užtikrinti ūkininkų, medkirčių ir medžiotojų interesus. Tai ką tada turėtų veikti Žemės ūkio ministerijos klerkai?
Nepaisant šito loginio liapsuso ministerijos prioritetuose, visai neseniai iš jos pasigirdo siūlymai valyti Lietuvos ežerus cheminiais preparatais. Na, kad jie nedumblėtų, nes tai labai jau neestetiška ir nefotogeniška. Rimtai? Nuo pasyvios agresijos prieš aplinkosaugą Aplinkos ministerija pereina į tiesioginį puolimą? Neįsivaizduojat, kaip aš nekantrauju sužinoti, kas bus valymo darbų rangovas ir kokie ryšiai jį sieja su K.Trečioką į ministro sostą pasodinusiais veikėjais.
Aplinkos ministerijos veiklos prioritetai verčia galvoti, kad mūsų aplinkosaugos politika tai iš esmės ūkio politika.
Viso šito aplinkos apsaugos šaržo kontekste realų gamtosaugininkų vaidmenį turi vaidinti nevyriausybinės organizacijos. Pastarosios dažniausiai neturi jokios politinės masės nes dažnai yra nutolusios į politinių radikalumų paraštes.
Tik kažkokiu antgamtišku būdu pas mus atsirado Lietuvos žaliųjų partija. Niekaip nesuprantu, iš kur pas juos atsirado finansiniai pajėgumai, padėję iškelti savo kandidatūras į vietas Seime? Juk ekologinė politika Lietuvoje visiškai nepopuliari. Ar čia yra kažkoks ryšys su tendencingu Žaliųjų partijos boikotu, kuris nukreiptas prieš bet kokius žingsnius link Lietuvos energetinės nepriklausomybės ir glaudesnius ryšius su vakarų ekonomika?
Apie Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių gebėjimus daug kalbėti neverta – per pastarąsias savaites visi matėm, kokias populiarumo aukštumas sugebėjo pasiekti aplinkos ministras. Nieko nuostabaus – visi būnam pastebėti, jei darom tai, ką mokam geriausiai. Bet įsivaizduokit, kaip toks žiniasklaidos dėmesys pasitarnautų tam, dėl ko Aplinkos ministerija išties turėtų egzistuoti.
Dabar man kyla ne vienas klausimas, kodėl tautiečiai elgiasi taip priešingai vakarų europiečiams. Pavyzdžiui, kodėl lietuviai taip vangiai rūšiuoja šiukšles? Kodėl tokio absurdiško dydžio mieste, kaip Vilnius kiekvienas daugiabučio gyventojas turi po automobilį? Kodėl tapti medžiotojų būrelio nariu pas mus didesnis prestižas nei paaukoti rūšių apsaugos labdarai?
Todėl, kad ekologinis švietimas Lietuvoje neegzistuoja. Ministerija, kuri turėtų užsiimti efektyvia informacijos sklaida ir visuomenės nuomonės formavimu, švaisto tūkstančius eurų fiktyviems filmukams, kuriuos kūrėjams pakanka patalpinti į youtubą. Nešališka gamtosauginė žiniasklaida Lietuvoje neegzistuoja. Nepaisant smulkių išimčių, kurios finansuojamos Europos Sąjungos, o tą finansavimą skirsto Aplinkos ministerija, todėl gražios gamtosauginės spaudos idėjos tampa bradauskinio traktorizmo ruporu.
Visai neužilgo visas pasaulis minės Žemės dieną. Net Niujorke ir Tokijuje užges šviesos, bet pamatysit – Lietuva švies ir matysis toli iš kosmoso. Todėl, kad šita iniciatyva pas mus skatinama ne visus tam reikalingus pajėgumus turinčios Aplinkos ministerijos, o smulkių nevyriausybinių subjektų.
Norėčiau, kad tas mažas šviesos lopinėlis, kuris iš kosmoso atrodys kaip nedidukas palydovas prie šviečiančios Rusijos (na, tiek, kiek Rusija nakties metu yra pajėgi šviesti), būtų tarsi amžino atilsio žvakutė tokiai traktoristiškai aplinkos apsaugos politikai, kokia vis dar gyvuoja Lietuvoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daumantas Liekis: Čia partizanas Jonas. Jūs skolingi Jonui už savo laisvę
