 |
„Kuo galėčiau padėti?“ – ant slenksčio pasitinka ir drabužių pardavėjai. Tai – išgyvenimo įgūdžiai čionykštėje aptarnavimo sferoje! Niujorke, kur daug kas yra „pasaulio bamba“, toks pat yra ir mažmeninis sektorius, ir aptarnavimo sritis. Nors atrodo, kad turtingame dangoraižių, pinigų ir žmonių prikištame mieste bepigu aptarnauti be perstojo plūstančius klientus, iš tikrųjų konkurencija čia irgi aukščiausio lygio, distancija iki kliento piniginės trumpa, o prizas – jos didenybė Kasos Operacija! Ji yra esmių esmė – iš čia prasideda darbuotojo alga (ir premija) mėnesio pabaigoje, savininko gebėjimas sumokėti nuomą už patalpas ir įmonės akcijų kaina biržoje („Apple“ sugebėjo parduoti man Ipad‘ą per 3 minutes ir 8 sekundes!).
Kasos Operacijos svarbą supranta ir greito kinų maisto užeigos savininkas, tiesdamas paragauti saldžiarūgščio viščiuko praeinantiems „taikiniams“, ir marmuru tviskantis brangiausias pasaulio „univermagas“ „Bloomingdales“, siūlantis 10 proc. nuolaidas užsieniečiams, nes JAV negrąžina mokesčių išvykstantiems, todėl taip jie konkuruoja su „Harrods“ Londone ir „Galleries Lafayette“ Paryžiuje.
Kitas dalykas – amžinoji mažmenos malda „klientas visada teisus“. Čia kasdien jauti, kad tai nėra tik tuščias posakis. Neslėpsiu – dėl didžiulių apsukų dažniausiai nukenčia asmeniškumas, ir paprastai jautiesi taip, kaip yra – vienas iš milijono klientų. Bet ir tas vienas, jei tik pasiskųs, visada be jokių ginčų ar kalbų bus pamalonintas iš naujo padaryta kava, iš naujo iškeptu omletu ar papildytu užtepu prie legendinių Niujorko „baronkų“ (bagels).
Amžinoji mažmenos malda „klientas visada teisus“. Čia kasdien jauti, kad tai nėra tik tuščias posakis.
Ir tuomet yra Lietuva. Maža mūsų šalis su nykstančiais 3 milijonais, ir jų lėtai augančia perkamąja galia. Amžina verslininkų (neišskiriu ir savęs) nuoskauda dėl mažos rinkos. Nereikliais algoms darbuotojais ir nereikliais aptarnavimui klientais. Lyg užburtame rate sukasi nepatenkinti pardavėjai (nes maža alga) ir nesužavėti, bet nesiskundžiantys klientai – jų irgi maža alga, dėl to jie supranta, kodėl ne itin uolūs pardavėjai. Prie viso to pridėkime mūsų lėtą ir nuolankų baltišką mentalitetą ir vis dar gajų supratimą, kad siekti pelno (= Kasos Operacijos) yra kažkas žemo ir morališkai neįkvepiančio. Gauname tokią tipišką Lietuvos mažmenos vaizdelių mozaiką, kurioje – ir nežinantis, ką tiksliai parduoda, bandelių kepėjas, ir klaidą pripažinti bijanti picerijos padavėja, ir smerkiamai vertinanti prabangios drabužių parduotuvės konsultantė.
Ko galime pasimokyti aptarnavimo ir pardavimo srityje iš vis dar lyderiaujančios pasaulyje JAV? Nepaisant jų žmonių genomo pranašumo (tai juk šalis, kurios gyventojų daugumą sudaro nuotykių ir galimybių ieškotojai ar jų palikuonys!), kurį sunku būtų įgyti ar nukopijuoti, labiausiai norėtųsi, kad mūsų mažmeninio sektoriaus dalyviai suvoktų (dabar ne visada esantį) ryšį tarp savo (dažnai dar neegzistuojančio) „kuo galėčiau padėti?“ ir savo galimybės gauti didesnę algą arba pelną. Labai laukiu laiko, kai tas suvokimas užtruks niujorkietišką milisekundę.
