 |
Štai, pavyzdžiui, imam tokį nekasdienį įvykį – banko žlugimą. Kodėl „Snoro“ uždarymas kainavo niolika milijonų? – kvaksi opozicija. Niolika, nes opozicijai nesvarbu – kiek bebūtų kainavę, ji vis tiek kvaksėtų. O man viskas atrodo normaliai: Lietuvos bankas paprašė specializuotos konsultantų įmonės atlikti sudėtingą, didelės rizikos ir aukšto profesionalumo reikalaujančią operaciją – per itin trumpą laiką (t. y., pusdienį) perimti valstybės žinion didelį banką, kurio turtas – 8 mlrd. litų. Laiko deryboms dėl kainos nėra – kol čia bandysi sutaupyti milijoną, iš banko išplauks šimtai jų. Paslaugos kaina – 17 mln. Lt, arba 0.2 proc. nuo išgelbėti bandomo turto. Skamba daugiau negu pagrįstai. Aš, pirkdamas arba parduodamas paprastą nekomplikuotą verslą, konsultantams moku 2–5 proc. „Lehman Brothers“ bankroto procedūra iki dabar kainavo 66 mln. Lt, arba 1 proc.
O čia p. Freakley gavo popieriuką – tikriausiai Lietuvos Banko valdybos sprendimą (net ne teismo, kurio prabanga gali pasidžiaugti bejėgės Garliavos mergaitės mamai nesugebanti perduoti antstolė!), ir banko adresą – va, pirmyn, medžiokit 8 milijardus, kurie yra įvairiose šalyse ir įvairiom formom – nuo grynųjų pinigų, namų ir automobilių iki elektroninių įrašų apie vertybinius popierius.
Štai taip paprastai pasvarsčius ir įsijautus į užduotį, man visiškai nekyla klausimų dėl tų 17 mln. Lt. Tačiau opozicijai – kyla.
Beje, nepamirškite atjungti internetinės bankininkystės, ir „ant smūgio“ perpratę banko informacines sistemas, apriboti grynųjų pinigų išėmimą iš bankomatų iki 500 Lt per dieną, kad liaudies panika nepavirstų į valstybės perversmą! Kol tai darysite, geriausi šalies teisininkai kreditorių ir savininkų iniciatyva ruoš ieškinius ir ieškos jūsų darbe silpnų vietų, o žiniasklaida pils ant galvų dešimtis fantastiškų konspiracijos teorijų. Dar liko pavydinčių ponui Freakley jo darbo už 17 milijonų? Tiesą sakant, užduotis labiau panaši į užgrobto lėktuvo, kur įkaitai – banko indėlininkai, gelbėjimą, negu konsultacinį kontraktą. Štai taip paprastai pasvarsčius ir įsijautus į užduotį, man visiškai nekyla klausimų dėl tų 17 mln. Lt. Tačiau opozicijai – kyla. Nes jos darbas – kvaksėti ir gąsdinti rinkėjus, o ne pagrįstai mąstyti (nors esu tikras, kad net dabartinė opozicija tai sugeba). O kadangi vidutiniam rinkėjui tiek 8 milijardai, tiek 17 milijonų patenka į vieną ir tą pačią nesuvokiamų skaičių kategoriją, apibūdinamą kaip „daug“, tai tas kvaksėjimas nesunkiai prikvaksi dar tris raideles ir įtikina, kad banko perėmimas ir sisteminės krizės prevencija kainavo „per daug“.
Žinote, man čia, iš mielos aplinkos žvelgiant į burbuliuojančią politikos pelkę, viskas atrodo netikra, išpūsta ir persūdyta. Kad Degutienės sūnus ir Mazuronio motina turėjo indėlius „Snore“ – man yra paprasti ir natūralūs gyvenimo faktai, o ne antraščių vertos sensacijos. Žmonės, net jei jie iš valdančiosios daugumos, iš prigimties geresni negu atrodo opozicijai. Pirma per penkiolika metų banko krizė yra tik tiek – banko krizė, kurią mūsų pačių išrinkta valdžia bando suvaldyti su minimaliais nuostoliais.
Kol neleidžiate sau tuo patikėti, nepaliekate jokio šanso gėrio pergalei.
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.
