 |
Kad labai neišsiplėstume, fantazuosime tik apie tai, kad neliktų trijų daugiausia mokesčių mokėtojams kainuojančių valdžios išlaidų sferų: socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos. Šios trys sferos suryja 2/3 mokesčių mokėtojų sunešamų pinigų, o kad suprastumėte, kiek šie mokesčiai „sveria“ jūsų kasdienybėje, įsivaizduokite, kad vietoj populiaraus sąlyginio dydžio – 2 tūkstančių „į rankas“ – jūs staiga uždirbtumėte 2800.
Iš tų papildomų 800 (arba 1600, jei poroje) turėtume pasirūpinti – nesiginčiju – tikrai svarbiomis savo gyvenimo sferomis: savo ir vaikų išsilavinimu, sveikata ir pensininkais tėvais, jei tokius turime ir jei jie neturi pajamų, nes pensijos įgyvendintoje A.Smitho utopijoje nebūtų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad žmogaus instinktai, sutverti tenkinti mūsų svarbius poreikius, triumfuotų: pajutę tiesioginę atsakomybę (!), mobilizuotume tiek finansinius, tiek protinius gebėjimus, kad gautume maksimaliai gerą rezultatą. Pensininkai tėvai staiga pasijustų mažiau seni ir labiau darbingi. Sutuoktinis mažiau drybsotų ir daugiau suktų galvą, kaip padidinti šeimos pajamas. Jei nepavyktų padidinti pajamų, gal pavyktų sumažinti išlaidas, arba atrasti būdų, kaip išmokslinti vaikus savo jėgomis. Kertinis momentas šiame hipotetiniame pratime su sėkminga pabaiga yra Tiesioginė Atsakomybė, kurios trūksta mūsų realybėje, kur trumpalaikė valdžia pati pasiima (darbdavio rankomis) savo sugalvotus mokesčius ir pati duoda abstraktų ilgalaikį pažadą sukurti tam tikrą gerovę savo piliečiams. Pažadą, kuri įgyvendins jau kita valdžia.
O svarbiausia šioje fantazijoje yra tai, kad labai didelis būrys mūsų ją jau pusiau pavertėme realybe. Padiskutuokime.
Fantazuosime tik apie tai, kad neliktų trijų daugiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių valdžios išlaidų sferų.
Socialinė apsauga? Ar čia ta, kur yra lubos „Sodros“ išmokoms, bet nėra lubų pajamoms, nuo kurių „Sodros“ mokestis mokamas? O gal pavyksta paauginti savo vaikus bent iki darželio už valstybės skiriamą paramą? O pensininkams tėvams tikrai neteko padėti?
Švietimas? Ar yra nors viena šeima, „neprimetusi“ savo jau dosniai apmokestintų litukų už vaiko mokyklos remontą, vadovėlius ar pan.? O gal apskritai leidžiate savo vaikus į privačią mokyklą? O universitetą ar tik ne užsienyje baigėte?
Na, ir be abejo, mūsų „nemokama“ sveikatos apsaugos sistema. Turbūt pažįstamas jausmas, kai +39C aplinkoje bendraujant su ponu Gripu, staiga supranti kad 200 litų privataus gydytojo vizitui ir tyrimams yra labai maža kaina, palyginti su perspektyva apsilankyti valstybinėje gydymo įstaigoje „po savaitės“, kai, vienaip ar kitaip, gydymo tikriausiai nebereikės. Nekalbu jau apie rimtesnes ligas ar operacijas, kurios gali atginti į valstybinę bet – cha cha! – tikrai ne nemokamą gydymo įstaigą.
Taip išeina, kad utopinės valstybės be mokesčių tikslas pusiau pasiektas – savimi jau rūpinamės, tik mokesčiai dar nenuimti...
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com
