Neįtikėtina, bet prieš beveik tris tūkstančius metų atsiradusių žaidynių metu šiandien vis dar gerinami olimpiniai rekordai. Žmogaus ribos vis dar stumiamos žingsneliu tolyn. Tobulėjančių drabužių ir įrangos, gerėjančių treniruočių sąlygų ir metodų, gilėjančių žinių apie mitybą ir sporto mediciną dėka, o svarbiausia – titaniškomis atletų pastangomis, žmonija plečia savo galimybių ribas, nepamiršdama dar ir susikurti sau įspūdingo pramoginio reginio.
Sportinės euforijos apimta žmonija pamiršta, kad gyvenimas yra labiau kompromisų menas negu tobulybės namai. Ypač akis bado žaidynių organizatorių perdėtas skrupulingumas dėl įsivaizduojamų tvarkos spragų ar politiškai korektiško elgesio trūkumo.
Šiai dienai jau du sportininkai pašalinti iš savo šalių delegacijų už rasistinius juokelius. Tai jaunam atletui smūgis, galintis turėti sunkių ir ilgalaikių psichologinių pasekmių, nekalbant jau apie žlugusią svajonę startuoti šioje Olimpiadoje.
Sportininkų tobulybės užburtas pasaulis pamiršta, kad jie yra dideli vaikai. Mažiausiai pusę savo neilgo gyvenimo jau atidavę sportui, dvidešimtmečiai atletai visiškai neturėjo laiko paauglystei. Rūta penkiolikos laimėjo olimpinį auksą, o ką mes tuo metu veikėm?
Mezgėm pirmus romanus, pykomės su geriausiais draugais ir taikėmės su priešais, skaitėm knygas ir žaidėm žaidimus, dirbom vasaros darbelius ir pramogavom. Atletai visų šių svarbių žmogiškų patirčių neturėjo.
Kaip baltasis, nematau jokios tragedijos, jei aikštelėje siaučiantys juodaodžiai JAV krepšinio dievai mesteltų, kad „white men can‘t jump! (Baltieji negali šokinėti!).
Dažno savo srityje kalnus nuvertusio sportininko emocinė branda būna panaši į mokyklinuko. Jų stiprūs kūnai apgauna akį, o Olimpiados funkcionieriai reikalauja politinio korektiškumo iš nepatyrusių vaikų! Diskvalifikuoti Graikijos trišuolininkę ir Šveicarijos futbolininką už rasistinį juokelį yra visiškai neadekvati bausmė dėl nebrandos nepakaltinam asmeniui.
Perdėtas organizatorių griežtumas gadina pačią šventę ir sumenkina humoro, kaip unikalios žmonijos savybės, padėjusios jai sunkiausiais momentais, reikšmę.
Kaip baltasis, nematau jokios tragedijos, jei aikštelėje siaučiantys juodaodžiai JAV krepšinio dievai mesteltų, kad „white men can‘t jump! (Baltieji negali šokinėti!). Na kaip galima įsižeisti dėl akivaizdžios tiesos, kurią jie bet kurią dieną gali įrodyti aikštelėje. Ir kaip galima nepasišaipyti iš savo paties rasės sugebėjimų, kai ką tik keliasdešimčia taškų įveiktas baltasis priešininkas ateina prašyti Kobe autografo. Iš to galime visi pasijuokti, įskaitant vargšą prašytoją, ir judėti pirmyn.
O ką manyti apie skandalą dėl dviejų Lietuvos sirgalių, fotografų užfiksuotų su aukštyn ištiestom rankom? Nacių gestas? Jūs turbūt išprotėjote? Taigi visiems, išskyrus olimpinius sargus, aišku, kad tokį kadrą galima pagauti dažname bet kurio sirgaliaus repertuare – darant „bangą“, lankstantis ir dėkojant sportininkams už pasirodymą, arba euforijos sekundę pakėlus rankas į viršų.
Galų gale, mane patį kasdien galima pagauti tokiame judesy darant mankštą. Naciai? Garbės žodis, kas nors turėtų „tikrinti tikrinančiuosius“ – dėl nuovokumo ir sveiko proto!
Tobulybės siekimą palikim atletams. Tai jų pasirinktas sunkus kelias, kuris sukuria mums olimpinį reginį. Kai tobulumo vaikomės kitose gyvenimo srityse, tai paprastai neišeina į naudą. Ir irgi sukuria reginį, vadinamą cirku.
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com.
