Netiesa! Čia Italijos išeiviai taip kalba apie savo apdainuotą šalį. Tą pačią, kurioje puikus klimatas, nuostabus maistas, pasaulio madų sostinė Milanas, civilizacijos lopšys Roma, ir raudonų sportinių automobilių legenda Modena.
Yra dvi Italijos pusės, mano stalo draugai reklamavo blogąją, pateisinančią jų emigraciją. Jei būčiau lindęs su savo gražiu Italijos apibrėžimu į jų diskusiją, jie man paprieštarautų: klimatas? Ar buvai Toskanoje žiemą? + 2C ir lyja penkias savaites! Maistas? Mūsų dieta persmelkta angliavandeniais ir aliejum, o miegoti einame tiesiai nuo stalo po 3 val. trukusios vakarienės! Ir apskritai, ar bandei į „Ferrari“ įsidėti krepšį savaitgalio išvykai dviem? O nusukti iš greitkelio į kaimo keliuką? Dantis pamesi! Tai va, lietuvi, viskas yra blogai Italijoje.
Ne lenkai ir ne latviai mano, kad mes džiaugiamės, kai kaimyno tvartas dega. Lietuviai taip mano.
Tai buvo išeivijos italų tiesa apie jų tėvynę. Mes irgi turime įvairių tiesų apie Lietuvą ir dažniausiai eskaluojame liūdnąją tiesą. Pasiklausius bendro šalies fono, transliuojamo per įvairiausias medijas ir iš lūpų į lūpas, atrodo, kad mūsų gimtoji LT – pasaulio blogio ašis. Turime visada netikusią valdžią. Jos lyderiai – amžinai korumpuoti, pas mus viskas brangu, prekybininkai susimetę į neteisėtus monopolius, oligopolius ir kitus baisius žodžius. Bankai skriaudžia žmones palūkanomis, bankrutuoja. Verslininkai yra mokesčių nemokantys vagys, saulėtų dienų labai mažai, o per jas kurorte labai brangu. Darbe mus išnaudoja viršininkas, kuris miega su kolege, vakare reikia slaugyti mamą, kaimynas užėmė mano parkavimo vietą, o ką darysiu, kai pasensiu, Sodra bankrutuos, vaikai bus užsienyje, niekas stiklinės vandens nepaduos. Belieka pasikarti!
Net nepastebime, kaip nuo viešų blogų naujienų negatyvumo spirale akimirksniu nučiuožiame į asmenines ir tampame kandidatais į liūdnąją Lietuvos lyderystę – savižudybių statistiką.
Iš tikrųjų mano tėvynė nėra jokio persekiojama prakeiksmo. Ir negalėtų būti, blaiviai mąstant. Esame tokia pat statistinio egzistencijos laimėjimo išraiška kaip ir likusios pasaulio tautos šiame Didžiojo Sprogimo žaidime. Amžinai tarp gėrio ir blogio balansuojančiame pasaulyje esame ištraukę tikrai neblogą kortą. Pažvelgus į įvairius gerovės matavimo šimtukus ar tūkstantukus, dažniausiai esame pirmame trečdalyje. Kitaip sakant, mums yra geriau negu daugumai kitų pasaulio šalių. Tai kodėl man verslo pokalbiuose, svečiuose ir pas močiutę prie barščių tenka klausyti, kaip čia mums pasaulyje nenuskilo?
Tautosaką, kaip sufleruoja pats žodis, kuria pati tauta. Ne lenkai ir ne latviai mano, kad mes džiaugiamės, kai kaimyno tvartas dega. Lietuviai taip mano. O požiūris – dalykas paslankus. Jei teksto pradžioje manėte, kad tėvynėje viskas blogai, šioje eilutėje gal jau visai nesunku pamatyti, kad mūsų ramaus klimato, mažų kaštų, nedidelių mokesčių, stabilios politinės sistemos šalyje, kurios nekamuoja diktatoriai, tropinės epidemijos, gamtos katastrofos ir industrinė tarša, gyvenimas yra gražus. Kitas žingsnis – komunikacija. Apie savo tautą patys kuriame ne tik anekdotus, bet ir legendas. Mūsų pasirinkimas – kurią savo šalies pusę garsinsime ir kurioje patys gyvensime.
Autorius rašo tinklaraštį pasaulispagaldaumanta.com
