 |
Klausimas aukso vertės, o atsakymą viso pasaulio vyriausybės jau pasirinko: verslumo išmokstama. Dėl to jos dosniai finansuoja minėtas verslumo skatinimo programas, nes visai teisingai suvokia, kad verslus pilietis – tikras aukso kiaušinis šaliai. Jis pats kuria darbo vietas, vietoj to, kad jas užimtų, moka mokesčius, jam nereikia socialinės paramos. Taigi bet kuris iniciatyvus žmogus, norintis užsiimti savarankiška veikla, gali gauti įvairios paramos savo troškimui įgyvendinti: pigesnę (bet mažytę) paskolą, nemokamų teisinių patarimų ar verslo paskaitų, palankesnių banko pavedimo mokesčių ir t.t.
Visi šie valstybiniai pinigai, pridėti prie privačių investuotojų, kurie meta milijonus (Lietuvoje) ir milijardus (JAV) į naujų, dažniausiai technologinių, verslų vystymą, sukuria fenomeną, žinomą kaip „supply push“ – verslininkai ir verslai atsiranda ne dėl to, kad yra paklausa jų produktams („demand pull“), bet dėl to, kad yra pinigų, kuriuos kažkas turi paimti, pasiūla. Dėl to išveši trys nelabai vykę pretendentų į pinigus tipai: a) svajotojai, kurie puikiai piešia vizijas, bet neturi jokių savybių jas įgyvendinti; b) „koderiai“ – t.y. programuotojai, turintys labai svarbų įgūdį plėtoti technologinius verslus, bet dažnai neapdovanoti nei vizija, nei bendravimo realiame pasaulyje įgūdžiais; c) ostapai (Benderiai), savo apsukrumu besigviešiantys paimti lengvai pasiekiamą gėrį, nors neturi nei idėjų, nei specifinių įgūdžių daryti verslą. Dėl šitų trijų tipų atstovų gausos neišvengiamai krenta naujų verslų ir verslininkų kokybė.
Kai atėjo mano eilė atsakyti į klausimą „įgimta ar išmokstama“, atsakiau neteisingai – manau, kad verslumas yra įgimtas.
Todėl, kai atėjo mano eilė atsakyti į klausimą „įgimta ar išmokstama“, atsakiau neteisingai – turint omeny, kad renginys buvo vienas iš TŲ – valstybės finansuojamų verslumą skatinančių iniciatyvų. Manau, kad verslumas yra įgimtas. Pirmus daigelius savo biografijoje galite aptikti anksti: jei pirmuosius dienpinigius iš tėvų ne gavote, o išsiderėjote. Jei ne tik pridavėte stiklo tarą už pinigus, bet ir kruopščiai apgalvojote, iš kur gauti brangesnės ir daugiau. Jei esate pardavę arba mainę trokštamus daiktus su draugais mokykloje. Jei organizavote vakarėlius, išvykas, planavote jų išlaidas ir rinkote pinigus joms padengti. Jei apie studijas galvojote kaip apie prekę, kuri turi savo kainą ir savo numanomą naudą.
Tokios asmeninės savybės rodo įgimtą verslumą. Tokie žmonės, jei ir neturi savo verslo, anksčiau ar vėliau jame atsidurs. Ar valdiški pinigai gali paskatinti tokį procesą? Valdžia mano, kad taip. Aš manau, kad ne. Bet kokiu atveju, laimi visi: tie „verslumo pinigai“ vis tiek įsilieja į šalies ekonomiką (net jei su ostapų pagalba), pakeliui gal ir vieną kitą darbuotoją paversdami save išlaikančiu amatininku, o apsigimę verslininkai, negavę ar neprašę valdžios paramos, siekė ir sieks savo tikslų įgyvendinimo, tapdami darbdaviais ir pelningais valdžiai mokesčių mokėtojais.
Autorius rašo tinklaraštyje www.pasaulispagaldaumanta.com.
