Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam acto ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ką esame užsitarnavę, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)
Tiktai nusikaltėlis iš visų Jėzų supančių žmonių kreipiasi į Jį vardu: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“(Lk 23, 42). Jis mato Jėzuje Meilę, kuri yra stipresnė už nuodėmę ir mirtį. Palūžusio nuteistojo prašymas – prisiminti jį Mesijo karalystėje, kadangi jis yra visų užmirštas.
Dievas niekada žmogaus neapleidžia, bet nuolat jo ieško, kad jį išgelbėtų.
Žmogus nugrimzdęs į nuodėmės tamsą patiria tuštumą bei Dievo apleidimą. Tuo tarpu Dievas niekada žmogaus neapleidžia, bet nuolat jo ieško, kad jį išgelbėtų. Šią mintį tęsia pranašas Izaijas: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (49, 15).
Tik šis nusidėjėlis atpažįsta Jėzuje Kristuje Dangaus Karalių, kuris kryžiaus kančia ir mirtimi žengia į Dangaus karalystę, kad užimtų garbės sostą Dievo dešinėje.
Jėzus pažada nusikaltėliui, kad jis patirs išganymo malonę: „Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Graikiškas žodis semeron – „šiandien“ nurodo aktualų laiką, kuriame įvyksta Dievo išganymo intervencija. „Šiandien“ yra amžinojo Dievo vardas, kuris ateina paliesti ir išgydyti žmonijos žaizdų.
Dievo išganomoji intervencija nesiremia praeities įvykių prisiminimais. Tačiau negalima ją sieti vien tik su ateities nepaprastais potyriais. Ji išsipildo hic et nunc – „čia ir dabar“ pabrėžiant, kad žmogui yra svarbiausia „šiandien“, nes „čia ir dabar“ pildosi išganymas. Jėzus garantuoja nusidėjėliui, kad jis bus su juo, t. y. kuriama bendruomenė.
Tas žmogus apleistas ant kryžiaus ir visų pamirštas patiria bičiulystę ir ryšį su Viešpačiu Jėzumi, kuris laiduoja jam amžinai trunkančią draugystę. Niekas negali tos draugystės nutraukti. Jėzus pažada atgailaujančiam nusidėjėliui rojų (gr. paradeisos). Minimą karalystę Jėzus prilygina rojaus sodui. Pirminė laimė bei Dievo artumo ir meilės buvimas yra pagrindiniai karalystės determinantai, link kurių Jėzus trokšta nuvesti vienišą ir sužeistą nuodėmės žmoniją.
