Dar geresnė proga rašyti apie studentų politiką yra šiandien, vykstant mokytojų streikui: streikuojančius mokytojus palaiko moksleiviai (kai kurie iš jų, kitaip nei vienas Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas, yra išsiugdę autentišką solidarumo jausmą), o jų atstovai Moksleivių sąjungoje paskelbia, švelniai tariant, cinišką poziciją dėl moksleivių kompensacijos už sustabdytą ugdymo procesą. Tuo metu VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius ryžtingai teigia, kad profesūra turėtų padėti mokytojams apginti savo garbę. Mobilizuojantis visuomenės grupėms kyla klausimas: O kur mūsų studentai?
Esu rašęs apie studentų politiką, mūsuose neturinčią nieko bendro su vertybėmis ir naudojamą asmeninės karjeros pagreičiui. Liūdną atsakymą į klausimą suponuoja ne tik KTU SA, bet ir paskutinė vargana Lietuvos studentų sąjungos (LSS) protesto akcija – paštu į ŠMM išsiųsti centai. Po tokios akcijos bemieges naktis ministerijos klerkams galėjo sukelti nebent tik už tuos centus išgertas vėlyvas kavos puodelis.
Lietuvoje sunku kalbėti apie vientisą studentiją. LSS skelbiasi vienijanti aukštųjų mokyklų studentus, tačiau nei didžiausias Vilniaus universitetas (du kartus didesnis nei antras pagal dydį universitetas šalyje), nei viena iš Vilniaus menų akademijų nepriklauso nacionalinei studentų organizacijai ir nemato prasmės prie jos prisijungti.
Ir atstovybės, ir LSS šiandien de facto yra aukštojo mokslo sistemos administracijos priedėliai.
Ši situacija susiklostė 2012 m., kai VU SA makiaveliškai iškėlė bankroto bylą kitai studentų skėtinei organizacijai – Lietuvos studentų atstovybių sąjungai. Tuomet VU SA motyvas buvo labai pragmatiškas: brangios studentų pažymėjimų sistemos administravimas.
Žiniasklaidoje pasipriešinimo pavyzdžių galima pastebėti tik žiūrint per padidinamąjį stiklą. Metų pradžioje prieš universitetų jungimą ir studijų programų uždarymą protestavo Klaipėdos studentų judėjimas Studijuoti negalima naikinti. Buvo ir trumpas, bet aštrus #metoo bruzdėjimas VDA. Pavieniai veiksmai tėra išimtys iš pasyvumo taisyklės, o protesto kultūra taip pašlijusi, kad pàmiršta, kaip rengiamas efektyvus judėjimas. Pastarieji pavyzdžiai buvo prastai suplanuoti (klaipėdiškiai rinkosi protestuoti ne prie ŠMM, bet Klaipėdos gatvėse; įdomu, ar kažkas ministerijoje bent girdėjo apie šią akciją?) ir neturintys realaus tęstinumo. Deja, bet didesnę dalį tikro studentiško maišto pavyzdžių imame ne iš šiandienos, bet iš istorijos. Ketvirtadienį prie Seimo studentai nepasirodė kaip ir 2017 m. birželio mitinge prie Vyriausybės.
Ir atstovybės, ir LSS šiandien de facto yra aukštojo mokslo sistemos administracijos priedėliai. Atstovybės nemokamai aptarnauja universitetų struktūras, o LSS – ministeriją. Iš šių kontorų ateina būsimi ministerijų kadrai. Universiteto aplinka ugdo ne esamos sistemos kritikus ir reformuotojus, bet jos įpėdinius.
Galbūt kritika turėtų būti skirta tik studentų atstovams, pernelyg susirūpinusiems savo CV? Galbūt būtent jaunųjų politikų trumparegiškumas skriaudžia studentus? Galbūt studentija visgi yra aktyvi, savo reikšmę universitete, mieste ir Respublikoje suprantanti visuomenės grupė? Deja. Atstovaujamųjų požiūriu, dabartiniai studentų atstovai yra idealūs, kadangi jų prioritetai atitinka absoliučią studentų daugumą.
Vienas pavyzdys yra pastarųjų „reformų“ tema: studijų kokybė. Dauguma studentų nesuinteresuoti studijų kokybės gerinimu. Jiems tai reikštų didesnį darbo krūvį, pažymių smukimą ir intelektualinio iššūkio užuomazgas. Šiandien Lietuvoje studentų, vertinančių pastarąjį, greičiausiai tėra viena vidutinio dydžio auditorija. Gal mažiau. Likusi publika dažniausiai svajoja apie greitą ir lengvą diplomą, karjerą bei nemokamos slenkstinės studijų vietos išlaikymą.
Dėl kurių problemų, atmetus neaktualų kokybės klausimą, studentai galėtų iš auditorijų išeiti į gatves? Viena iš jų yra prasta socialinė rūpyba – visų pirma, bendrabučiai ir stipendijos. Šiandien dirba apie 60 proc. visų bakalauro ir magistro studentų. Šis skaičius aiškiai parodo, kad didelei daliai studentų autentiškos studijos negali būti prioritetas. Tiesą pasakius, palankiau derinti darbą su studijomis nei atsiduoti mokslui. Dirbantys pagal savo studijų sritį įgauna patirties, užmezga profesines pažintis ir pasirūpina būstu bei pragyvenimu. Bet ar tikrai norime pusiau studijuojančių studentų? Ir kodėl studentija biudžeto šykštumą turi kompensuoti savo interesų kaina?
Tiesą pasakius, palankiau derinti darbą su studijomis nei atsiduoti mokslui.
Jaunimas apskritai niekada nebuvo rimtai traktuojama interesų grupė. Menką politinį jaunimo svorį lemia dvi pagrindinės priežastys: jie sudaro mažą elektorato dalį ir nedisponuoja ekonomine galia. Paprastai šiuos trūkumus stengiamasi kompensuoti organizuotu solidarumu, stipriomis savanorystės tradicijomis ir originaliomis manifestacijomis. Tik ne Lietuvoje.
Kaip atsitiko, kad didžiausiai akademinės bendruomenės daliai universiteto idėja šiandien tokia svetima? Ar tik nebus kažkuo dėti mokytojai, kurių taip neskuba palaikyti mūsų studentija, iš tolo kišdama pagalį į savo pačios ratus? Juk laisva asmenybė pradeda formuotis laisvoje mokykloje, kuri neįmanoma be laisvo mokytojo. Laisvo, beje, ir nuo finansinių varžtų.
Žvelgiant į šiandienos studentiją ir minint 1968 m. gegužės įvykių Prancūzijoje penkiasdešimtmetį keliems kritiškiems studentijos vedliams reikėtų prisiminti vieną iš revoliucijos šūkių: Soyez réalistes, demandez l'impossible (pranc. būk realistas – reikalauk neįmanomo). Taigi, ar studentai imsis ginti savosios ir mokytojų laisvės?
Domas Lavrukaitis yra Vilniaus universiteto Kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurantas.
