Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Donatas Puslys: Futbolas – kaip didžiausias šių laikų religinis prietaras

„Dėl visko, ką žinau apie moralę ir pareigas, esu dėkingas futbolui“ – rašė 1957 metų Nobelio premijos laureatas Albert‘as Camus. Pats paauglystėje buvęs neblogas vartininkas A.Camus suprato, kad futbolas nėra tik betikslis kamuolio spardymas, kaip bando įpiršti paviršutiniškai šią sporto šaką suvokiantys kritikai. Neabejoju, kad A.Camus būtų pritaręs šių laikų teiginiui, kad futbolas yra daugiau nei žaidimas.
 

Futbolas ir moralė

A.Camus dėkojo futbolui, kad šis ugdė jį moralia ir atsakinga asmenybe. Šią futbolo jėgą yra pastebėjęs ir popiežius Benediktas XVI, teigiantis, kad futbolas moko žmones disciplinuoto buvimo vienų su kitais. Anot pontifiko, futbolas atspindi krikščionišką mokymą, kad pranašumą gali įgyti tik save disciplinuodamas. Futbolas moko, kad kiekvienas žaidėjas, kad ir koks geras jis būtų, turi pajungti savo asmeninį ego komandiniams interesams.

Tačiau tai, kad individualus ego pajungiamas kolektyvui, toli gražu nereiškia individualybės sunaikinimo. Priešingai, komandoje individualus talentas sužiba ir atsiskleidžia ryškiausiomis spalvomis. Dar Aristotelis teigė, kad žmogus yra politinis gyvūnas ir savo prigimtį atskleidžia tik įsijungęs į laisvų žmonių bendruomenę. Taip ir futbolas moko, kad žmogus yra komandinė būtybė, nes savo talentą atskleisti ir trokštamą rezultatą pasiekti gali tik veikdamas gerai sustyguotoje komandoje.

Be to, futbolas moko garbingos kovos su priešininku. Tiesa, taip yra toli gražu ne visada, tačiau juk ir realiame gyvenime praktika neretai atsilieka nuo idealų. „Nardymas“ simuliuojant pražangas veikiau atspindi ištikimybės garbingo žaidimo principams susvyravimą ir makiavelizmo priesako, skelbiančio, kad tikslas pateisina priemones, pasireiškimą. Tačiau šiuo atveju futbolas yra tik visuomenės veidrodis.

Futbolas kaip menas

Vokiečių meno istorikas Horstas Bredekampas futbolą pavadino pasaulinio lygio teatru. Šį meno istoriką žavėjo tai, kad tokioje ribotoje erdvėje, kokia yra futbolo aikštė, vyksta iš pažiūros tokie paprasti, tačiau kartu ir itin subtilūs procesai.

Savo ruožtu regio žvaigždė Bobas Marley viską išdėstė paprasčiau: „Futbolas yra laisvė, visa Visata. Aš futbolą myliu, nes tu turi būti meistriškas, kad galėtum jį žaisti.“

Taigi vieniems futbolas yra tarsi teatras, kuriame kiekvienas žaidėjas atlieka režisieriaus, t.y. trenerio, paskirtą vaidmenį, o kitiems tai – laisvės viešpatija, kur talentingam menininkui prieš akis atsiveria improvizacijos erdvė.

Ne veltui Urugvajaus žurnalistas Eduardas Galleano yra pareiškęs: „Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi.“ Šiandieninėje epochoje, kai labai daug kalbama apie globalizacijos keliamas visuotinės niveliacijos bangas, futbolas parodo, kad visiško suvienodėjimo baimintis nedera. Futbolas tarsi veidrodis yra skirtingų visuomenių papročių, skirtingų tradicijų, etinių normų atspindys aikštėje.

Futbolas kaip religija

E.Galleano yra pasakęs ir dar vieną įsimintiną frazę. Jo teigimu, futbolas šiandien yra panašus į religiją tuo, kad abu šie dalykai tarp tikinčiųjų skatina visišką atsidavimą ir pasiaukojimą, o intelektualai į abu šiuos fenomenus žiūri su didžiuliu nepasitikėjimu.

Panašiai kalbėjo ir italų rašytojas Umberto Eco. Tarsi perfrazuodamas Karlą Marxą, jis teigė, kad nebe religija, o futbolas šiandien yra tikrasis liaudies opiumas. Jo nuomone, futbolas apskritai yra didžiausias religinis šių dienų prietaras.

Futbolas šiandien yra panašus į religiją tuo, kad abu šie dalykai tarp tikinčiųjų skatina visišką atsidavimą ir pasiaukojimą, o intelektualai į abu šiuos fenomenus žiūri su didžiuliu nepasitikėjimu.

Futbolas kaip praktika

Tarp filosofų jau eilę amžių verda diskusija, kas yra svarbiau – praktika ar teorija. Ar praktika turi būti reformuojama remiantis teorinėmis įžvalgomis kaip kad siūlė Apšvietos amžiaus teoretikai ar marksizmo teoretikai. O gal svarbiau yra laisvė, nepaklūstanti jokioms taisyklėms ir netelpanti į jokios teorijos rėmus?

Futbolas puikiai atspindi šią įtampą. Jonathanas Wilsonas knygoje „Inventing the Pyramid“ puikiai aprašo žurnalistų diskusiją, kurios tema yra teorija – futbolo taktika. Vieno žurnalisto teigimu, taktika ir žaidėjų išdėstymas yra visiškai nesvarbu ir apie tai neverta nė rašyti. Tuo tarpu kolegė iš Argentinos jam atšauna, kad taip manantiems žmonėms apskritai negalima leisti ne tik rašyti, bet ir kalbėti apie futbolą. Jos nuomone, taktika yra vienintelis dalykas, apie kurį verta kalbėti.

Ir iš tiesų būta ne vieno bandymo per visą žaidimo istoriją išrasti tobulą taktiką, kuri taptų visrakčiu į pergales. Tačiau praktika parodė, kad kiekvieną teoriją būtina derinti prie aplinkybių. Praktika, o ne teorija pasirodė besanti stipresnė. J.Wilsono teigimu, didieji futbolo strategai – Alexas Fergusonas, Valerijus Lobanovskis, Billas Shankly, Borisas Arkadjevas – aukštumų pasiekė vien todėl, kad nesivadovavo vienintele strategija. Jie gebėjo žengti į priekį ir, įvertindami aplinkybes, gebėjo pajausti, kada verta atsisakyti net ir pergales iki tol nešusios taktikos.

Futbolas kaip istorija

Galiausiai futbolas mus moko, kad nieko nėra amžino. Šią tiesą puikiai žinome iš istorijos vadovėlių, pasakojančių tiek apie Romos imperijos, tiek Sovietų Sąjungos žlugimą. Tai, kas vieną dieną atrodo monumentalu ir amžina, jau netrukus gali būti nuversta nuo pjedestalo.

1953 metais Vengrija tiesiog stebino visą futbolo pasaulį savo įspūdingu žaidimu. Net 6:3 „Wembley“ stadione pažemino Anglijos rinktinę, kuriai tai buvo pirmasis pralaimėjimas namuose komandai iš kontinentinės Europos. Tačiau kur šiandien yra ši komanda?

Neseniai iš vieno savo mokinio gavau dovanų rašiklį su legendinio Ferenco Puskaso inicialais. Tai labai simboliška dovana, nes Vengrija iki pat šiol gyvena prisiminimais apie didžiojo Ferenco laikus. 2006 metais, kai ši futbolo žvaigždė atsisveikino su šiuo pasauliu, Vengrija FIFA reitinge balansavo ties pirmojo šimtuko riba.

Panašius nuosmukius išgyveno ir Austrijos, Škotijos rinktinės. Anglijos futbolas, jei kalbėsime tik apie rinktinę, yra duobėje. Tad nieko nėra amžino, ypač futbole, kur savo pranašumą turi įrodinėti kiekvienąkart žengdamas į aikštę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?