Istorikas, kurio specializacija yra Europos istorija pasauliniuose karuose, analizuodamas „kiek mūsų dabartiniai laikai primena ketvirtojo dešimtmečio Europą, kurioje vešėjo nacizmas, fašizmas, komunizmas“, daro išvadą, kad naujieji autoritarai priešingai nei jų pirmtakai ketvirtajame dešimtmetyje šiandien gali klestėti neužgniauždami opozicinių partijų, rengdami reguliarius rinkimus, o taip pat atsisakydami užmojų įtvirtinti visišką žiniasklaidos kontrolę.
Būtent prie žiniasklaidos ir apsistokime. Istoriko teigimu, laisva žiniasklaida gali būti neutralizuota užtvindant viešąją erdvę tiek melagingomis, tiek kruopščiai sukurptomis naujienomis, kad galiausiai faktai ir tiesa tampa nebesvarbūs kaip viešosios nuomonės formuotojai. Be to, anot jo, valdančiųjų atžvilgiu kritiška žiniasklaida gali tapti neapykantos ir dezinformacijos taikiniu siekiant mobilizuoti savo rinkėjus vaizduojant žurnalistus ir redaktorius kaip priešus.
Ši visuma atskleidžia penkis žingsnius, kaip yra keliaujama žiniasklaidos laisvės apribojimo link.
Nebūtų jokio reikalo aktualizuoti šių įžvalgų, jei jos, nebūtų aktualios ir Lietuvai, kurioje žiniasklaidos laisvės klausimas pastaruoju metu ne iš gero gyvenimo tapo viena aktualiausių viešojoje erdvėje aptarinėjamų temų. Ch.R.Browningo įžvalgos leidžia suprasti, kur turėtume būti dėmesingiausi siekdami ginti žiniasklaidos laisvę čia ir dabar. Labiausiai šiandien reikia baimintis ne didelių „bum“, kai uždarinėjamos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, atvirai persekiojami kritiški žurnalistai, tačiau smulkių žingsnių, kurie palaipsniui taip formuoja viešąją erdvę, kad tam tikri balsai joje paprasčiausiai tampa nebegirdimi, tam tikros žiniasklaidos priemonės yra užvaldomos, o tiriamoji žurnalistika yra vis labiau apsunkinama.
Bandymas keisti visuomeninio transliuotojo valdymo modelį, jį politizuojant, žurnalistams apribota prieiga prie Registrų centro duomenų, kuri, kaip pripažįsta susisiekimo ministras, dar nėra pilnai grąžinta, atsisakymas paviešinti Vyriausybės pasitarimo įrašą, kuris galėtų išsklaidyti abejones dėl premjero požiūrio į žodžio laisvę – visa tai svarbu matyti ne tik kaip į pavienius dėmesio reikalingus atvejus, tačiau kaip visumą. Ši visuma atskleidžia penkis žingsnius, kaip yra keliaujama žiniasklaidos laisvės apribojimo link.
Perėmimas
Pirmas žingsnis – valdančiųjų įtakos visuomeniniam transliuotojui didinimas prisidengiant teiginiais, kad tik norima padidinti skaidrumą, darbo efektyvumą, kai dabartinei LRT Tarybai esą neabejotinai reikia pagalbos, nes humanitarai nesigaudo sąskaitose ir pan.
Iš tiesų Tarybos narių kadencijų sinchronizavimas su jas skiriančių institucijų kadencijomis ir naujo organo – Valdybos – kūrimas kvepia siekiu išsikovoti tvirtesnius politinės kontrolės svertus. Lenkijos ir Vengrijos atvejai jau puikiai parodė, kaip valdantieji geba visuomeninį transliuotoją paversti tiesiog savo nekritišku garsiakalbiu.
Juk kai kam gal iš tikro būtų patogu, kad žiniasklaida taptų tik nuomonių susikirtimo erdve.
Apribojimas
Antras žingsnis – tiriamosios žurnalistikos apmarinimas kuriant įvairiausius apribojimus – ar kalbėtume apie prieigos prie Registrų centro duomenų apribojimą, ar kitaip sudaromus trikdžius gauti ir rinkti reikalingą informaciją, ar užuominas, kad nepasitenkinimą reikšti pradėjusi žiniasklaida gali netekti viešinimo pinigų.
Tiriamoji žurnalistika yra gyvybiškai svarbi demokratijos sveikatai, nes tyrimai kalba apie faktus, įrodymus, kurių negali nurašyti tik kaip paprasčiausios nuomonės. Juk kai kam gal iš tikro būtų patogu, kad žiniasklaida taptų tik nuomonių susikirtimo erdve. Tada būtų galima garsiai klausinėti „O kur gi faktai? Juk čia tik nuomonė. Jų nuomonė prieš mano nuomonę“.
Apėjimas
Trečias žingsnis yra nuostata, kad, skelbiant nuomonę, žiniasklaidą apskritai galima apeiti. Dabar yra socialiniai tinklai, kuriuose politikai gali ne tik reikštis, bet ir akcentuoti, kad jiems nebereikalingas joks tarpininkas. Taip kuriamas apgaulingas artumo jausmas, kai gali tarsi tiesiogiai pasiekti savo atstovą. Tačiau socialiniai tinklai kuria hermetiškus, dažniausiai tarpusavyje susipriešinusius burbulus, kuriuose vyrauja ne argumentų, o emocijų kalba, kur „like“, „sad“ ar kitų jaustukų paspaudimas reiškia jau ne gilinimąsi į iškeltą klausimą, o veikiau savo lojalumo ar priešiškumo išreiškimą.
Visiškai kaip kokiose krepšinio rungtynėse, kur sergi už savus todėl, kad jie savi, ir nušvilpinėji oponentus, nes jie priešai. Tiems, kuriems nemiela žiniasklaidos laisvė, aišku, būtų žymiai geriau, jei žurnalistai iš tyrėjų, nepatogių klausimų kėlėjų taptų tiesiog feisbuko įrašų perpublikuotojais ar atpasakotojais. O tie, kuriems to nepakanka, nes esą reikia tyrimo, tegul tiria – prieigos vis tiek apribotos, o ir patys politikai geba viską paskandinti kafkiškame procese, kad tik žurnalistai negautų tai, ko prašo.
Kurstymas
Ketvirtas žingsnis yra bandymas kurstyti nepasitikėjimą žiniasklaida ar konkrečiais žurnalistais. Juk visada maloniau kalbėtis su žurnalistu, kuris užduoda patogius klausimus ir nebando spiesti į kampą. Jei vis tik pasitaiko būtent toks, tai tada imama ne teikti argumentuotus atsakymus į užduotus klausimus, o tiesiog taikytis į patį žurnalistą kaip neva neobjektyvų, tarnaujantį kažkam ir dėl to nevertą pokalbio.
Galiausiai galima nuolatos kartoti, kad žiniasklaida yra tik verslas ir darbo priemonėmis žurnalistą turi aprūpinti darbdavys.
Galiausiai galima nuolatos kartoti, kad žiniasklaida yra tik verslas ir darbo priemonėmis žurnalistą turi aprūpinti darbdavys. Tad ir už tyrimus tegul moka, ir visiškai nesvarbu, kad jų kainas galima išpūsti taip, kad galiausiai daugeliui redakcijų tie tyrimai taps tiesiog neįkandami.
Aišku, dar galima aiškinti ir tai, kad prieiga prie Registrų centro duomenų yra ribojama norint apsisaugoti, kad tais duomenimis savo kitoms reikmėms nepasinaudotų žiniasklaidos priemonių savininkai, valdantys kitas įmones. Ne, nekalbama apie duomenų atvėrimą absoliučiai visiems, kalbama apie duomenų apribojimą surandant tam abstraktų atpirkimo ožį.
Dėmesio nukreipimas
Galiausiai penktas žingsnis yra dėmesio nukreipimas duona ir žaidimais. Jei kyla klausimų dėl žiniasklaidos laisvės ribojimo, galima socialiniame tinkle kaip masalą išmesti žinią apie sprendimą krepšininkams grąžinti seną skolą.
Reikia aiškintis dėl sunaikinto įrašo, gali nukreipti kalbą, kad tai smulkmena, nes štai koks socialiai jautrus pasiūlytas biudžeto projektas. Vis tik būtent demokratija ir Konstitucijos mums garantuojamomis laisvėmis šiandien turėtume rūpintis labiausiai, nes jų netekti yra lengviau nei po to atgauti.
Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas
